Praėjo lygiai metai po to, kai parašiau „Pasikalbėjimą sau“ (jį prisiminti galima čia). Gana keista skaityti jį dabar, kai dalies praėjusį birželį išrašytų jausmų nebeturiu, nes juos vėjas (žinoma, būtinai vėjas) išnešiojo. Bet tuščių stiklainių nėra ko laikyti, tai vartydama metų senumo pergamentus labai aiškiai jaučiu, ko nejautusi tada. Prisipildžiau naujų dalykų ir esu nepaprastai dėkinga už tai, kad netenka skimbčioti kaip ištuštintai skardinei – visada kažkas pilasi, mano atveju, neretai ir per kraštus. Kol pilasi, tol jaučiasi lėtas, medaus klampumo birželio varvėjimas, o dar vieneri mokslo metai sugula į tuos segtuvus „Papasakoti ateities kartoms“.

Anądien mieste mane užkalbino pusamžis vyrukas, teiraudamasis, ar tik panelė nebus studentė. O kaipgi. Jam rūpėjo paklausti apie keletą studentiškų reikalų ir, kai galiausiai pasipliurpusi nutrepsėjau savais takais, galvoju, Dievuli, taigi mum ant kaktų surašyta, kad studentai. Akivaizdu, kad jei birželio vidury ant suoliuko su papigiai pilstomos kavos puodeliu sėdi kažkoks lengvai pamėlęs organizmas, nustebsite, kokie dideli šansai, kad organizmas – studentiškas. Vis dėlto šiemet labai gražiai pajutau, kaip sava, ramu ir reikalinga pasiimti studijavimą ir studentavimą tokį, koks jis yra. Man atrodo, kad tas poetiškai nudainuotas ir nurimuotas jaunystės grožis ir gaivalas labiausiai skleidžiasi savotiškame neturėjime, kuris tam tikru metu yra labai turtingas. Su drauge kambarį dalinamės jau antrus metus, o mūsų paklotas lovas skiria koks metras (daugų daugiausiai). Dieną po to, kai išmoka stipendijas arba alyginimus, mudvi prisiperkam sulčių ir bandelių, nueinam į kino teatrą, o vakare aš dar „sukombinuoju“ kokį vištienos apkepą. Paskui, žinoma, ateina kitos dienos, kada sulčių nebeperkam. Aš pradedu makaluoti makaronus visais įmanomais būdais, o naktimis, kai nesimiega, mudvi sėdim prie atdaro lango savo mažame kambarėly ir pasakojamės savo istorijas ne kiek viena kitai, kiek tamsiame danguje pakabintoms žvaigždėms. Išsiverdam arbatos. Net jei šiandien nėra kuo pasivaišinti prie jos. Juk žymiai gudriau nusipirkti knygą, bilietą į koncertą ar spektaklį, nei prisikimšti gardumynų, tiesa? Man patinka, kad laike, kada uždirbam (ir išleidžiam!) savo pirmuosius eurus, galim būti turtingi neturėjimu. Neįpareigoti brangių drabužių, prašmatnių kavinių, dailių automobilių ir dar dailesnių šukuosenų, vardinių papuošalų ir ekologiškų jogurtėlių po keturis eurus – mes nesam apkarstyti kažkuo, kas daro iš mūsų gražius ir sunkiai įkainojamus paveikslus, todėl, neturėdami kuo pridengti savo netobulumų, liekam tobuli savo didelėm svajonėm ir joms pasiekti per kiaurom kišenėm. Bet kokia romantika, ką? Susimetam ant vyno butelio ir leidžiamės į tauškalus, ką pirksim, kai jau tuoj tuoj, na va tuoj turėsim. Sėdmaišius, netelpančius į kambarį, šunis, lamas, oro balionus, dormeo čiužinukus, cisterną kolos ir, žinoma, kokio juokingo gyvūno kostiumą gimtadienių vakarėliams (gal, pavyzdžiui, pandos arba žirafos, taip taip, būtinai žirafos, nes jos dar ne tokios populiarios ir žmonės nespėjo prisipirkti žirafų kostiumų) – kai nieko neturi, turi teisę į pačias beprotiškiausias svajones, kurių, žinai, niekad neįgyvendinsi ir, labai tikėtina, kad nei pirmo, nei antro savo milijono neišleisi lamų ūkiui, tačiau dėl to mūsų studentiškos svajonės lieka svarbios kaip šito šilto pavasario atspindžiai, šmėžuojantys ant kambario sienų prieblandoje: juos įrėmina pirmos vakaro žvaigždės, palaidotos viltys ir tylus žinojimas, kad šitokie mes ir mūsų minčių lamos tik laikinai – dėl to taip svarbu. Taip turtinga. Jaunystė cirkuliuoja kaip vienintelė žinoma valiuta.

Nuo pat paauglystės kartojau, jog ne tiek svarbu, ką veikti imsiesi ateityje, svarbiausia, kad būtum savos srities profesionalas. Šiemet pildėsi mano svajonė mokytis, būti ir augti tarp ypatingų žmonių. Iš arti stebėjau, kaip nuo dūšios, kantriai ir atsidavusiai dirba tie, kuriuos vadiname asais, žinovais, ekspertais, o universitete, laimei, išsižiojusi klausiausi net keleto dėstytojų, kurie kiekvienu savo žodžiu tikėjo, o man tą žodį norėjosi pagauti ir nešiotis savy, nes taip jau būna: kai sutinki žinovą, tu pats nebežinai nieko, išskyrus tai, kad šalia yra žmogus, iš kurio nori mokytis ir kurį trokšti girdėti. O tada į paskutinę paskaitą ateina dėstytojas ir taria, kad žmogaus esmė yra meilė ir tai – viskas, ką jis visą šį laiką bandė pasakyti. Man atrodo, kad šio sakinio niekad nepamiršiu. Pastebėjau tendenciją, kad tie žmonės, kurie iš tiesų turi ką pasakyti, kuo girtis, dėl ko vaikščioti iškelta galva, niekuomet nesipučia kaip kokie kukurūzai, vaidindami spragėsius. Jie ateina šilti ir žmoniški, atviri pačiam atvirumui ir meistriškai kalba meilės kalba. Jaučiuosi nepaprastai dėkinga, kad man vis pasiseka sutikti tokių asmenybių, kurios nežino apie puikybę, nežino apie pagiežą, godumą ir maivymąsi – jos tiesiog labai daug ir plačiai myli, todėl šalia jų jautiesi it mažoj ir jaukioj šeimos virtuvėlėj: savas. Rodosi, kad šiemet ir pati gavau daugybę gyvenimo draugėj pamokų, nes šią akimirką jaučiuosi atradusi, kad iš esmės viskas, ką darome ir kas padaroma mums, turi būti paleidžiama ir priimama su meile. Bandau pasakyti, kad kai teiraujamės, kaip žmogui sekasi ir kokios pagalbos jam reikia, kai vaišiname ką nors savo gamintais skanėstais, kai tyliai atsitraukiam, matydami, kad atsitraukimas bus naudingas, kalbame meilės kalba. Nemylėdamas negali išbūti prie žmogaus, nemylėdamas negali supykti ir atleisti, nemylėdamas negali duoti patarimo ir paprašyti pagalbos, nes bendraudamas sąveikauji su žmogumi ir sėkmingai sąveikai reikalingos durys atsidaro tik per meilę, esu tuo tikra.

Šiemet sunkiai mokiausi priimti ir pamilti kitų žmonių klaidas ir tiek jų, tiek savo įsiskaudinimus. Kad ir kaip beprotiškai skambėtų, ėmiau dėkoti dangui už kai kuriuos pa(si)klydimus. Tai daryti nėra lengva, gal keista ir nepriimtina, bet labai šilta suvokus, kad kai susipyksti su žmogumi, kai trepsi kojomis dėl draugų ar tėvų sprendimų, visi aplinkinių pasirinkimai yra padaryti pamokai ir kažkokiam naujam žinojimui, neturėtam potyriui. Ir tam, kad paskui nesakytum „aš taip niekad nedaryčiau“, nes vos tik taip prisišneki, tai žiū, pora mėnesių praeina ir jau darai, oi, kaip darai. Per metus nuo pastarojo „Pasikalbėjimo sau“ keletą kartų mane buvo ištikusios tokios keistos savaitės, kada nejaučiau savo draugų šalia, o tie, kurie buvo šalia, iš tiesų plūduriavo kažkur toli. Jie skraidė po pasaulį, bildenosi savo lagaminais kairėn dešinėn, o žiemą, kada niūru vien jau nuo tamsos, visi plavinėjo kas kur, kol aš dirbau ir stengiausi daryti tai kaip galima geriau, šalau kojas laukdama į miesto pakraščius važiuojančių autobusų, rytais valgydavau visada tokio paties skonio bandelę iš itin nepatrauklaus prekybos centro, o vakarais laukdavau draugų pasakojimų iš įvairiausių pasaulio kampelių, namais kvepiančių atostogų istorijų, tačiau dažnai nuvargusi užmigdavau nosį įrėmusi į telefono ekraną toms nelemtoms istorijoms net neįsibėgėjus, o dalis bičiulių apskritai pamiršdavo ne tik jomis dalintis, bet ir pasidomėti manąja egzistencija, kuri kažkur tarpo, mokėsi naujų dalykų ir turėjo daugybę pasakojimų, tačiau labai sąmoningai susumuodavo juos į keletą glaustų sakinių, tikėdama, kad lietuviško speigo pagražintos dienos nereikalingos didelio dėmesio. Regis, ne pats smagiausias laikas, bet tik dabar susivokiu, koks didelis jis buvo man. Kai atsitraukė žmonės, likau aš. Ir daugybė laukimo pamokų. Dieve, šiemet tiek laukiau: skambučių ir žinučių, iš kelionių grįžtančių draugų, autobusų į namus, koncertų, tyrimų rezultatų, lipimų į sceną, šeimos susitikimų ir daugybės artimų žmonių sėkmių: jų egzaminų, koncertų, konkursų – visko laukiau kartu su kitais, labai dažnai ne dėl savęs. Galbūt šiuos metus turėjau kaip labai kruopščiai parengtą sutikimo ir išlydėjimo seminarų kursą, nes laukimo irgi reikia išmokti. Kai moki laukti, gali ir palydėti. Ir taip visus metus.

Tokiu būdu pamatai vieną įdomų reiškinį. Nuo mažumės labai daug dalykų ruošiame savo mistinei ateičiai: drabužėliai ant išaugimo, kuprinė mokyklai, geri pažymiai stojimui į gimnaziją, vairuotojo pažymėjimas kelionei į Palangą, kai baigi vienuolika klasių ir jautiesi labai išmintingas, laisvas ir šiaip šaunus, savanorystė būsimam įrašui į CV, darbas atlyginimui, atlyginimas – rūbeliam ant išaugimo… iš esmės esame įpratę prie tęstinumo, nes tai, kas tęsiasi į niekaip neapibrėžtą ateitį kažkodėl yra saugu ir tvaru, o tai, kas neturi galimybės plėtotis – velnio pramanai, ne kitaip. Žmonės pamiršo, kad gyvenime yra daugybė baigtinių dalykų. Į kiekvieną nieką žiūrėdami tik ir skaičiuojam, kokia iš jo nauda rytoj, šitaip pamatuojam žmogų ir net santykį su juo, nes ten, kur praeityje, tai jau išmelžta kiek galėta, o rytoj, vat rytoj – rytoj tai bus galima ir taip, ir anaip su juo. O jei niekaip, tai adios. Bet niekas nesidžiaugia pabaigtais momentais ir dėl to dirbtinai juos tęsia. Kaip kokį „Šreką“, nors visi žino, kad pirmos dalies jau nei penkta, nei aštunta neperspjaus. Mes paimam susitikimus, vaikystės draugus, išblėsusias šeimos tradicijas, seniai išmoktas pamokas, atleistas nuoskaudas, dargi tas studentiškas svajones ir tįįįįįįįsiam iki begalybės. Vieni kitus mokom, ak, brangieji, juk ši kakofonija niekur neveda! Bet tik pamanykit, kaip liguista galvoti, kad viskas turi kur nors nuvesti. Net puikiausiems architektams nepavyksta sukurti miestų be akligatvių, jie visuomet atsiranda tarsi iš niekur. Ir lygiai į tą patį nieką veda. O ką mes? Tįįįįįįsiam, tęęęęęęsiam, tąąąąąąąsom tai, ką pats laikas suvokti kaip praeities arba dabarties momentą. Kai geriu kakavą su jumis – niekur neveda, bet išgerkim. Tegu mūsų šiltas susitikimas turi pabaigą ir lai niekas iš jo šito neatima. Jeigu bus kitas, tebūnie su naujais galais.

Ak, vos nepamiršau. Šiais metais susidūriau su pašėlusiai įdomiu reiškiniu, kai išsipildo svajonė, kurios nebenori. Skaudžiai duoda per galvą. Gauni įpakuotą ne visai taip, kaip tikėjaisi, bet juk gauni. Ir kur dėti, kai lentynas seniai kitomis užpildei? Garbės žodis, kai sako, kad svajoti reikia atsargiai, tai kalba išmintingai. Aš su savąja svajone, išsipildžiusia per vėlai, ne laiku ir ne vietoje, pasielgiau šiurkščiai, tvirtai užtrenkiau duris ir užstūmusi sklendę kurį metą galvojau, kad šitaip nenusipelniau nei aš, nei ji. Ar galėjau elgtis kitaip? Turbūt ne, nes jei būčiau galėjusi, būčiau ir pasielgusi. Be to, mama sako, kad turiu kietą charakterį, kad ir ką tai bereikštų. Su ja pastebėjom, kad mane šiek tiek veikti galima iki to momento, kai priimu sprendimą pati sau, nes po šito… galite atsiginti tris kupranugarius po mano langais, dainuoti serenadą pasilipus ant vieno iš jo nugaros ir tuo pačiu metu žongliruoti septyniais drakono rutuliais, bet mano užsispyrusio sprendimo nepakeisite. Ir kas iš to? Ar šitaip gerai? Aš nežinau. Tik suprantu, kad tos svajonės, kurių nebenoriu, gąsdina. Kodėl jos išsipildo? Turbūt tam, kad pamatytume, jog niekada nieko panašaus iš tiesų ir nenorėjome, tad belieka atsiprašyti pasaulio, kad keikėme jį negavę to niekam tikusio išsipildymo.

Vis dėlto, kaip gražu, kai išsipildo tie panorėjimai, kurių nežinojom turintys! Pirmiausia, mūsų šiųmetiniai susitikimai, susipažinimai, apsikabinimai, pasimojavimai – nepaprastai vertinu. Kai seniai matytas ima pasakoti o žinai, aš niekaip nepamirštu, kai mes praėjusią vasarą tą ir aną, o tu pameni, kai padovanojai man šitą plaukų šepetį ir aš vaidinau, kad labai džiaugiuosi, ei, taigi praeitą kartą jau pasakojai, kiek galima... taigi čia ta pati gatvė, kurioj lapkritį paklydom, stalelis, prie kurio mainėmės knygomis, Vilnelėj kojas mazgojom, autobuse lingavom, muzika, kurios klausėmės, skanėstai, kuriuos ragavom, linkėjimai, kuriais keitėmės, lėktuvai, kuriuos stebėjom, nuotraukos, kurių niekad nenufotografavom, bet kaip gyvus paveikslus nešiojamės minty, kur saugiausia…

Dėkinga. Kad ir kas nutiks ar neįvyks šią vasarą, kitą kartą susitiksim pasikeitę, jau ne tokie, kaip iki galo nesudainuotoj dainoj be penkiolikos aštuonios saulei leidžiantis. Dėkinga. Lepintis knygomis, filmais, koncertais, darbais, spektakliais, vėliais sugrįžimais namo, pašnekesiais prie mažų stalelių… Dėkinga. Kitą kartą bus kitaip. Dėkinga.

Neda Letukytė