Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Kaip pavasariui lenkiasi žemė,
Taip nuslysta nuo stogo lietus.
Iš vaivorykštės trykšta nektaras,
Ir pas žmogų ateina žmogus.
Iš rasos subraižytų plaštakų,
Trykšta versmės žiogų pataluos,
Vaivos rykštėj vorai išsimaudo,
Ir į žmogų ateina žmogus.
Pievų ūkas pavasariu girtas,
Saldžiai piene nuvarva veidai,
Užsimerkia ir nieko nemato,
Kaip pas žmogų ateina Namai.
N. Letukytė