Kažkada rašiau, kad turiu dainų, kurių klausausi absoliučiai slaptai, sąrašėlį. Sunku nusakyti energiją, kuri aštriais impulsais keliauja po visą kūną, kai savo paauglystės kambaryje groju vieninteliu man pavaldžiu pianinu – kompiuterio klaviatūra, fone visu garsu skambant toms dainoms, kuriomis nemėgstu dalintis su kitais. Ne iš piktumo, tik iš naivaus troškimo turėti kažką labai savo, labai nediško, labai man. Kaip tą subtilų momentą, kai tamsų gruodžio rytą kambarį apšvietus su nuolaida pirktoms lemputėms kroviausi kuprinę kelionei, o tarp keturių sienų klaidžiojo „Kardiofono“ vokalisto balsas, su visa „Kalėdine eglute“ amžiams pasilikęs dulkėtoje vinilinėje plokštelėje. Skamba kaip Kalėdos, kvepia kaip Kalėdos, pirštai vien nuo šių žodžių manosiomis natomis šokčioja greičiau. Man šitas laikas visuomet buvo tas, kada labiausiai būnu savimi: nusiverkiu dėl mažiausios jaukios žinutės iš draugų, garsiai dainuoju puošdama eglutę ir kasmet skiriu laiko pasvajojimui apie stebuklą. Aišku, kaip ir priklauso, stebuklas niekada neįvyksta. Ir laimei. Ką darytumėt, jeigu jis išties ištiktų? Ar kitais metais vėl tikėtumėtės jo pasikartojimo? Lyg ir nelabai padoru, juk kitiems žmonėms jis veikiausiai nenutinka niekada gyvenime, o jūs prašysite dviejų iš eilės? Jeigu ne, vadinasi, nebėra ko tikėtis. Jeigu nesitikima, kažkur išgaruoja viltis ir, o, varge, Kalėdos taip nevyksta… Žinoma, tuomet galima stengtis pačiam tapti Kalėdų stebuklu, kas iš esmės yra sudėtingesnė užduotis, bet bent jau galinti patvirtinti stebuklo egzistenciją. Aš, pavyzdžiui, manydavau, kad tam tikra prasme galiu juo būti. Kaip nekuklu, vaje. Na, atrodydavo, jeigu labai pasistengsiu, jeigu nešykštėsiu nuoširdžių žodžių, jeigu tik laiku ir vietoje (retai pasitaiko) įjungsiu šventinę dainą, jei iškepsiu šokoladinį pyragą, gal mikroskopiniuose momentuose sukursiu kruopelę Kalėdinio stebuklo. Niekada nesužinojau, ar tai kaip nors veikia, tik šį gruodį toptelėjo, kad tai ir bus manasis šventinis stebuklas, kurio, pasirodo, sulaukiu kasmet: nelaukti į rankas krintančios tobulos akimirkos, bet bent pusę mėnesio taip patikėti savimi, kad, regis, visus metus gyvenęs labai žemišką gyvenimą staiga gali iš tikrųjų kurti. Vieną momentą vieniems metams. Ir sugalvok man šitaip!

Kai mąstau apie pastaruosius dvylika mėnesių, iš tikrųjų galvoju apie žmones. Prisimenu dienas, kai valandų valandas kalbėdavau mobiliuoju: kartais verkdama, bet kur kas dažniau džiaugdamasi; pamenu gražių pietų ir vakarienių: retsykiais dalykinių, bet kur kas dažniau širdžiai mielų, nuoširdžių ir jaukių; prisimenu dešimtis, šimtus apsikabinimų: vieną kitą iš mandagumo ir daugybę tokių tikrų, kad, regis, taip ir pasidalini krašteliu širdies. Ko išmokau apie šiuos žmones ir ko išmokau iš jų? Pirma, brangiems žmonėms niekada nerasi žodžių, kurie iš tiesų pasakytų, kokie nepaprasti jie yra, nerasi tokio niekučio, kurį padovanojęs jaustumeisi tikrai pasibeldęs į artimo žmogaus širdį. Kompozitoriai nesukurs tiek dainų, poetai neprirašys tiek eilių ir Vokiečių gatvėj nebus išgerta tiek alaus, kad kada nors galėtum pasakyti „va, štai tiek esi svarbus, tiek reikalingas ir tiek nuostabus“. Tai ir gerai, nes antras pasimokymas sako, kad gyvenimo draugai, mokytojai ir įkvepėjai viską, ką neši širdy, perskaito iš vienos dainos. Kurią, žinoma, užtraukiat kartu. Cha, šiuo klausimu šiais metais sau leidau išties daug. Įžūlumo viršūnė buvo solo sudainuoti Fredžio Merkurio dainą ir taip, aš buvau visiškai blaivi, ne, nei kiek nesigailiu. Smagiausia kvailiausia akimirka, kokią galima įsivaizduoti šaltą sausio naktį. Už šitą niuansą save mėgau. Apskritai, dažniau sau per petį plekšnojau ties mažais kasdienybės stabtelėjimais: kai baseine pagaliau atsiguliau ant nugaros (na, suprask, plaukdama), kai lietui lyjant iškišau nosį į lauką savo kukliam keturių kilometrų pasibėgiojimui, kai perskaičiau „Vėjo nublokšti“, o Retas Batleris išdraskė mano jauną širdį ir aš nė nenorėjau jaustis kitaip. Visi profesiniai, akademiniai džiaugsmai buvo tikri, bet kodėl prieš pat Kalėdas prisimenu vakarus namų virtuvėje, senamiesčio kavinukėse ir autobusuose, kuriais, anot Google, šiais metais nukeliavau, regis, 37% viso atstumo aplink Žemės rutulį? Turbūt kartais išdrįsti atsigulti ant vandens yra daugiau nei parašyti mokslinį darbą ir svarbiau nei suorganizuoti renginį. O viskam savas laikas. Ateina, imi ir atsiguli, nes dabar jau gali. Pagaliau patiki, kad nesi kažkoks kitoks, nesi sunkesnis, nesi kitokios sandaros nei kiti žmonės ir, po galais, negrimsi į dugną kaip inkaras: tave irgi laiko. Šįkart – visomis prasmėmis. Vėl mokiausi ir tebesimokau pasakyti, kada kvėpuoti darosi sunku, kada nežinau, kodėl jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi, kad šiandien man užtenka tik puodelio arbatos ir poros ramių akių. Parašyti lengviau nei padaryti. Mirgančių šventinių lempučių fone tenka pripažinti, kad: a) buvo dienų, kai nenorėjau keltis iš lovos, rodytis darbe ar šnekėtis su žmonėmis; b) visas tas dienas atsikėliau, nuėjau į darbą ir šnekėjausi su žmonėmis. Svarbiausia dalis, mano manymu, galėtų būti c): jaustis prastai yra OK. Jeigu kiekvieną dieną šokinėsi tarp drugelių ir atsisakysi matyti tas kasdienybės kertes, kuriose skauda, trūksta polėkio, kuriose nėra vilties ir labai norisi verkti, tai anksčiau ar vėliau tas nepamatuotas, neįvertintas, perspaustas pozityvas pats tave ir patupdys į tuos tamsiuosius kampus. Leisti sau liūdėti gali būti prasminga, nes liūdesys irgi yra spalva. BET. Vienas bet. Kai tampi rakštimi užpakalyje sau ir artimiesiems, tada jau reiktų į tą užpakalį įsispirti. Pasaulyje per daug neįgyvendintų svajonių, kad galėtum leisti sau tiek energijos skirti liūdesiui ir savigailai. Tam tikra prasme tik dėl įvairiausių tokių minčių transformacijų eidavau versti kalnų, kai norėdavosi mažiausiai. Na, nė akimirkos nesigailėjau.

„…neramios tylos girliandą, sprangią naikintuvų tylą, užrakintą po žeme…“ – ir vis dėlto Kalėdos. Net jei niekada iki galo nesuprasiu šitos dainos, net jei trūksta vienos dovanos, net jei laiškas dar pakeliui, patefonas tyli iki Naujųjų, šokolado daugiau nei galiu įveikti, o už lango eina turbūt šilčiausias amžiaus gruodis, padabintas žibuoklių žiedais miškuose. Ir vis dėlto gera, kad viskas pasakyta ir miegoti taip neįtikimai ramu. Gera, kad laiko dantračiai sukasi kaip sukęsi ir vakarienei sėdasi visi tie patys, sakytum, taip pat jauni, tiek pat energingi, tas pačias silkes mėgstantys ir tik viena kita nauja juoko raukšlelė veide tarsi pakužda, kad mes čia ilgam. Dėl to belieka tik mylėti, nes visos kitos alternatyvos laikui bėgant pasensta ir išeina iš mados.

Mano paauglystės kambary daug fotografijų ir apdulkėjusių laiškų, kurie nublukę mataruoja ant sienos. Palinkusi po stalinės lempos šviesele šiek tiek prieš vidurnaktį baigiu savo rečitalį juoda raidžių klaviatūra. Senas medinis namas miega, sakytum, ilsėdamasis kvėpuoja į manosios muzikos ritmą. Ten, priešais židinį, 21-erių metų senumo eglutė. Toks vakaras… staiga tampa aišku, kodėl reikėjo pakabinti „baltą baltą nosinaitę nusišluostyti akims“…