Burnoje tebejaučiu ką tik išgertų antibiotikų skonį. Velnioniškai erzina, kad kaskart turiu išgerti čielas dvi tabletes, o vandens į stiklinę, kaip tyčia, niekuomet neprisipilu užtektinai, todėl reikia vėl pilti, gerti ir visa ši procedūra užtrunka kankinamai ilgai, be to, tampa itin erzinančia. Šiaip ar taip, didžiausiai mano laimei, oficialiai galiu imti alpti dėl artėjančių žiemos švenčių, nes taip jau išėjo, kad šiandien pagaliau galiu pasveikinti jus su pirmąja žiemos diena. Džiaugiuosi, kad esu viena tų žmonių, kuriems Kalėdos prasideda anksčiau. Ne, nemanykit, kad jau pasipuošiau skarotą eglutę. Dievinu galvoti apie man artimus žmones, rūpintis mielomis dovanėlėmis, sušildysiančiomis jų širdis. Pirkti popierių įpakavimui, kasmet vis kitokį, skirtingais raštais išmargintą. Valgyti mandarinus močiutės megztoms kojinėms šildant pėdas. Timpčioti gitaros stygas atsisėdus priešais židinį, kuriame plevena namų liepsna. Matyti senuosius miesto kaminus, karštus dūmus iškosėjančius tiesiai į gruodžio dangų. Slystelėti ant vos įžiūrimo ledo namų tarpuvartėje. Kasryt ant raustančių ausų užsitempti žieminę kepurę, trinti pirštus vieną į kitą, kad tik nesustirtų, nes pirštinaitės mažai tepadeda. Išsiųsti atviruką seniai matytai bičiulei. Ir iš tiesų, esu dėkinga, kad Kalėdos man prasideda anksčiau nei bet kam kitam.

Galbūt dėl to šventinio džiugesio šiandien buvau tokia geraširdė, kad net parodžiau tėčiui savo naują kompiuterinį žaidimą, atsiduodantį asfalto kvapu … Kaip ir tikėjausi, lenktyninis žaidimėlis tėtį prikaustė prie ekrano. Žinojau, juk žinojau, kad jam patiks. Tai vienas tų dukros-tėčio dalykėlių. Nuo mažumės augau stebėdama tai dėdę, tai tėtį prigulusius prie tuo metu garsių „Need for speed“ trasų. Klykavau jiems už nugarų, neva, spausk, o netrukus ir pati sėdau prie virtualaus vairo, tobulindavau automobilius ir lėkdavau mano dievinamų didmiesčių trasomis. Tokie vaikystės prisiminimai šiandien man pažadino nostalgiją, tėtis vėl prilipo prie krėslo, kiek išgalėdamas spaudė klaviatūros mygtukus ir pats sukiojosi išvien su automobiliu ekrane. Žinoma, man teko gerokai pakariauti, kad įtikinčiau jį nepirkti kažkokio nupezusio kašiko , taupyti ar atidžiau rinktis vietas lenktynėms. Šiandien buvau labai arti savo tėčio ir ne mamai ar močiutei suprasti šį buvimą. O kas ten sakė, kad kompiuteriniai žaidimai žalingi?

Vėlyvą vakarą įsitaisau pažiūrėti „Laiškų Džuljetai“. Vienas punčiakas pakeičiu kitomis ir pirmąją gruodžio naktį užmigsiu su švelniomis šilko kojinaitėmis. Pats žodžių junginys „pirmoji gruodžio naktis“ man skamba kažkaip magiškai, mįslingai, gal net stebuklingai. Na, nesitikiu, kad didžiai gerbiamas Kalėdų senelis vidurnaktį pradės intensyvų darbą savo žaislų dirbtuvėse. Aš tiesiog manau, kad tarp dvyliktos vakaro ir šeštos ryto žmonės turėtų susapnuoti tris neįtikėtinus sapnus, režisieriai sugalvos naują spektaklį, rašytojai atspausdins paskutinį būsimo bestselerio skyrių. Nė nežinau, kodėl man taip atrodo. Tiesiog atrodo, nors užmušk. Jaučiu, kad ant snieguotų stogų ims leistis gėrio angelai, maža to, jau nuo šiandien galybę jų sutiksime gatvėse, namuose, ankštuose liftuose ir kvapniose kavinėse. Pirmajai gruodžio nakčiai reikėtų sukurti eilėraštį, kad bet kada būtų galima sugrįžti į ypatingąją tos nakties nuotaiką.

Jau pavargau, skaitytojau. O dar laukia susitikimas su angelu. Tai jau eisiu.

Gruodžio gerbėja Neda