Kurį laiką maitinausi svaiginančiai saldžiais šokoladais bei saldainiais ir nors jūs sakysite, kad tai velnioniškai negerai, bet aš esu tikra, kad būtent pakankamai didelis cukraus kiekis kraujyje padėjo man išgyventi pastarąją savaitę, kuri, tenka pripažinti, buvo beprotiška. Sunkiai pavelkamos kojos visgi atlaikė tą maratoną, kai nuveiki daugiau, nei suspėji fiziškai. Užtai šiandien, kambaryje smilkstant žvakėms, yra kuo didžiuotis, padaryti darbai kalba patys už save, o nurimusi širdis ima ruoštis didžiajai Kalėdų šventei. Tėtis, užėjęs į kambarį, tarsteli, kad sėdžiu kaip šventykloje ir aš suvokiu, kad nesąmoningai susikūriau šventyklėlę savo rankoms, kojoms, akims, pečiams, klubams, pėdoms, visai sielai.
Jau nuo ryto buvau priversta griebti šluostę ir sukiotis savo kambaryje kilodama bei atrasdama daiktus, kurių nė nemaniau turinti. Paaiškėjo, kiek daug čia tų niekučių, kurių paskirtis yra rinkti dulkes, arba anų, kuriuos vardan sentimentų gaila išmesti. Visgi apsivalymo šventė įvyko, prisiverčiau perrikiuoti net ir savo kinderių kolekciją, kas yra didžiai didvyriškas darbas. Laimei, po dulkėmis nuklotais atsiminimais neteko knistis iki vėlaus vakaro ir mudu su tėčiu pagaliau papuošėme ir Kalėdų eglutę. Šiam švenčių atributui jau septyniolika metų, o ir atsirado jis mūsų namuose tik dėl manęs – pirmųjų mano Kalėdų. Vienas draugas, žinantis šią istoriją, kartą pasakė, kad ši eglutė jau turėtų būti teisėtas mūsų šeimos narys. Nesiginčijau, ko gero taip ir yra. Be to, prie šių postringavimų apie dirbtinį medį norėčiau pridurti, kad šią popietę taip intensyviai traukiau dainas apie sniegą, jog net prišaukiau jį į mūsų kiemą. Jeigu kas nors iš jūsų labai džiaugiasi papudruotomis gatvėmis ir cukriniais stogais, tai būtinai žinokit, kad visas šis grožis tik mano ritualinio sniego šokio dėka. „…tavo rankoj apsnigtoj…“ …
Ir tada, kai negali būti labiau džiaugsmingas, atsiranda dalykų, kurie ima ir praplečia tavo džiaugsmo ribas. Tėtis paprašo išjungti šviesą kambaryje bei prisėsti ant lovos. Sėdi? Sėdžiu. Tada tėvai man padovanoja žvaigždes. Kambarį nušviečia žalios ir raudonos švieselės, jos laksto visur, keičiasi ir mirga įvairiais raštais, ant sienų matau ir atomų judėjimą, o kilstelėjusi galvą stebiu ir dangaus kūnų dulkes. Kas gali būti šauniau, nei turėti lazerį namuose? Kas gali būti šauniau, nei turėti į muziką reaguojantį lazerį? O kas gali būti šauniau, nei jaustis tokia Kalėdiškai mylima?
Kambaryje konstruoju šventyklą. „Tyška vaškas ant stalelio su vokais neatplėštais…“ Prisėdu rašyti Kalėdinių sveikinimų, nes, dievaži, esu įsitikinusi, kad tai veikiausiai šilčiausia dovana, kokią tik galima įteikti per šventes. Šiaip jau, visas tas laiškų vajus man regisi kaip didžiausias fenomenas – ir nutinka gi taip, kad vieną dieną metuose į mažytį popieriaus lapelį surašai tiek, kiek žmogui neištari ir per visus metus. Aišku, per 365 paras spėji prikalbėti niekų, paburbėti „na ir gerai“, piktai šnairuoti ir nepatenkintu balsu murmėti ant brangaus žmogaus, bet visus gražiausius ir nuoširdžiausius žodžius pasilieki vienai dienai. Na, tai argi tai ne fenomenas? Staiga pabundi ir pamatai tokių neįtikėtinų dalykų, nė nepasakytum, kad čia apie tave. Vieną sykį tampi kone aukso gabalu, o likusias 364 dienas… Prisidedu prie šio fenomeno, „vaškui tyškant ant stalelio“ užklijuoju šventinius vokus.
Laiškus rašanti Neda