Jaučiau pareigą parašyti labai ypatingą, šiltą ir šiek tiek magišką šventinį sveikinimą savo skaitytojams, bet, kaip visada, nedarau to, ką suplanuoju. Antros Kalėdų dienos vakarą kviečiu jus pasivaikščioti…
Miesto stogai cukriniai, o iš įvairiaformių (tokio žodžio nėra) kaminų kyla dūmai, kurie tamsoje regisi kaip miesto iškvepiami garai. Kvėpuoja. Vos prieš keletą metų rašiau laišką Kalėdų Seneliui ir spalvotais flomasteriais išdėsčiau savo norus : čia man reikėjo enciklopedijos su spalvotais paveikslėliais ir aiškiais tekstais, čia užsinorėdavau šuniuko, kačiuko, vėžliuko ar dar kokio –uko. Šiandien Kalėdų proga noriu gauti akimirkas. Momentus, kuriuos galėčiau prisiminti, pasidalinti su kitais, po daugelio metų perpasakoti anūkams… Žinot, svajoju apie tas trumputes minutes, kurias, kiek idealizuotas, filmuose rodo sulėtintai, o fone paleidžia džiugią, tačiau už širdies griebiančią melodiją. Nukandusi šokoladiniam seniui galvą pamanau, kad savo dovaną šiemet gavau. Ir dar didžiules, į riedančio automobilio langą besiplakančias snaiges. Ir visą žvaigždėmis nusėtą dangų, kurio, jei ne stabtelėjimas tarpuvartėje, niekada ir nepamatyčiau. Daugybę akimirkų, kuriose skamba artimųjų balsai, nuo delnų sklinda šiluma, girdisi plėšomas dovanų popierius. Kaip tik į jį ir neįmanoma supakuoti manosios dovanos.
Dar vienos Kalėdos. Per jas buvau tokia nepopuliari, kad net neįkėliau į jokį socialinį tinklą savo selfio prie eglutės, su prierašu „Kalėdojam“. Per šias šventes ir vėl, kaip priklauso, žiūrėjau filmą „Love actually“ bei tradiciškai pažliumbiau. Gruodžio 23 – iąją miesto bažnyčioje pasigedau papuoštų eglių, kurias galvoje nešiojausi nuo praeitų metų. Pasielgiau niekšiškai taip ir neiškepusi jokių imbierinių gardėsių, kurių nuotraukomis žmonės džiaugiasi kur kas labiau nei savosiomis. Užtai Kūčių vakarą kaimo kapinėse žvilgtelėjau į miestelį, pasilikusį kitoje ežero pusėje. Iš čia šviesomis tai šen, tai ten mirgantis kaimelis atrodė kaip žvakutėmis šildomos kapinės. Tada akimirkai pamaniau, kad gal nebėra nieko, dėl ko galėtume būti tikri. Juk paprastai matome tik iš vienos pusės, nė netikrindami antrosios. Trumpiau tariant, o kurios kapinės tikrosios…?
Antrąją Kalėdų dieną klausausi senų Abbos įrašų ir tarsi netyčia peržiūriu keletą, dar vasarą mano pačios filmuotų vaizdelių. Prisimenu savo akimirkas, kurios maišosi su vienomis, antromis, dešimtomis Kalėdomis… Dabar man atrodo, kad dovanų, kurių labiausiai trokštu, gaunu kasdien. Tai taip išeina, kad lieku be Kalėdinio stebuklo? Ne. Šiųmetis stebuklas ir yra viso šito nepakartojamumo suvokimas.
O čia alsuoja seni kaminai, be perstojo žėri žvaigždės, ant lovos patiestas pledukas jaukus kaip ir kas vakarą. Žinau vietą, kur šalia slidaus posūkio rymo aukšta, peršalusi eglė. Matau vaikystėje taip mylėtus laiptus dabar, matyt, apsnigtus. Girdžiu aukštų pušų ošimą kitame šalies gale. Pala, čia jūra triukšmauja. Jaučiu 2014 –ųjų metų snaiges ant savo delno. Štai mes čia vaikštome, o žmonių širdys švenčia dar vienas Kalėdas… Pabūkim.
Vaikščiotoja Neda