Šiandien keletą kartų juokiausi iš kasdienio mokyklinio gyvenimo situacijų. Prieš atostogas ne retas atlaikė tikrą atsiskaitymų maratoną, kadangi kiekvienas mokytojas tiesiog negalėjo nusižengti gamtos dėsniams ir jautė pareigą išspausti iš mūsų smegenų visas mokslu persunktas sultis. Šiandien niekas nepasivargino stabtelėti bent sekundei ir jau nušvietė visą nepakartojamą savaitę, netikėtai pildytą pripildytą kontroliniais, testukais, apklausėlėmis ir kitais fokusais. Maža to, iš kažin kur atsirado šimtmetį nematytas negirdėtas šokio būrelis, kurio laikas, giliu mano įsitikinimu, nė kiek netinkamas jokiam gimnazistui. Tiek jau tos. Iš tikrųjų, visi šie džiaugsmai buvo tik didžiausios pirmadieninės laimės pradžia. Keletą kartų skambinuosi į savivaldybę, dar tiek pat kartų atskambina man. Įnirtingai tariuosi dėl rytdienos, kiekvienam aktyvesniam jaunuoliui aišku, kad dėl žymiųjų LMP rinkimų. Rikiuodama rajono jaunuomenę priskambinu, ko gero, velnioniškas sąskaitas, laimei, nesu Omnitel klientė, nes mama kaip reikiant apkarpytų šiuos pasiplepėjimus. Pagaliau darbuojuosi namuose, kai (och!) vienas rytdienai svarbus žmogus pasirodo besantis ligoninėje, kurioje nelabai ką naudingo gali nuveikti. Dar papildomo adrenalino mano kaulams, odai ir jaunai širdžiai. Susimąstau, kad jeigu kas nors man mokėtų pinigus už bendravimą, būčiau pragariškai turtinga. Nors ne, veikiau dangiškai. Tiek žmonių kasdien man išlemena/parašo : „Labas, žiūrėk, aš čia su tokiu reikalu…“ , kad net pačiai žandus sutraukia. Gailiausia, kad retai paskelbia ką smagaus, dažnai užspaudžia mano čakras su savo negaliu, nebūsiu, nereikia. Negaliu sakyti, kad tai mane demotyvuoja, bet kad ir ūpo nepakelia, tai tikrai. Bet, pavyzdžiui, šįvakar pasisekė sulaukti ir šiaip normalios žinutės. Pažįstamas, viešintis Ispanijoje, užpildė mano Facebook žinučių laukelį ryškiaspalvėmis nuotraukomis iš Barselonos. Prieš mano akis sumargavo dainuojantys fontanai, saulės palytėti medžiai ir turistų dėmesį patraukiantys architektūriniai stebuklai. Kai gerai pagalvoji, argi galėčiau apie tai parašyti, jei ne tie visą parą trunkančiai skambučiai? Ar būtų taip įdomu išvis rašyti, jeigu nebūčiau kilojama bei siūbuojama nuolat besisukančiame komunikavimo sūkuryje? Apie bendravimą kartą jau samprotavau savo tekstuke „Ryšiai“. Dabar ir vėl tarsi norėtųsi, nes, mano akimis žiūrint, nėra platesnės temos nei žmonių santykiai ir asmens ryšys su asmeniu. Kadangi vėl apie tai kalbu, rodosi, kad tokios šnekos tarsi sufleruoja manąją ateities profesiją. Tikiuosi, kad taip ir yra. Bus.

Dabar čia, šitoje eilutėje, rausiu nei iš šio, nei iš to į galvą šovusią mintį. Mano manymu, žmonės per daug laiko praleidžia žiūrinėdami demotyvacijas, tada jas postina ant savo laiko skalių ir apsimeta baisiai kietais, nes, neva, vadovaujasi kaip tik šiuo teiginiu, kurį į plačiąją erdvę paleido koks tai filosofas – internautas. Gerai, jei jau atvirai, ką jūs manote, kai dvylikametė dalinasi tokiu tekstu : „ Tas, kuriam tu reikalinga, pavys tave, prispaus prie sienos ir pasakys : „durne, myliu tave ir niekur tu neisi“. Nežinau, dievaži, nežinau ką jūs sau galvojate, kai perskaitote tokią šiurpinančią žinutę ant kažkieno sienos. Visų pirma, kiek tik save pamenu, niekur negirdėjau, kad durnė yra tas mielas žodis, kuriuo kreipiamės į brangius žmones. Imu jaustis per sena tokiems akibrokštams, kai nerandu romantikos nei pastarajame žodyje, nei veiksme, kai kažkoks, neva, šaunus vyrukas pasiveja supykusią merginą ir prispaudžia ją prie sienos, grasindamas, kad niekur nepaleis, nepriklausomai nuo to, nori ji šito, ar ne. Nors visgi labiausiai žudo postintojos amžius, kuris dar nė nelaikomas paauglyste. Kartais taip ir užsikalbu prieš kompiuterio ekraną „palauk, palauk, neskubėk būti durne apšaukta“… Jei jau taip blaiviai mąstant, kol ta naivi mergaitė naršo internete ieškodama tokių nei jos amžių, nei padėtį, nei būdą atitinkančių tekstų, ji galėtų bent kartą atsiversti septintos klasės matematikos vadovėlį ir nereiktų jai dešimtos klasės patikros metu raudonuoti dėl neišmoktos Pitagoro teoremos. Vaje, dabar tikrai jaučiuosi ne pagal metus sena, nes ką tik leidausi į kalbas ta tema, kuria niekas nė nekalba, nes pastaroji pasiutėliškai populiari ir jeigu tu, būdama mokinuke, nepaviešinai nė vienos iš koto verčiančios frazės apie gyvenimo prasmę arba amžinąją meilę, tai esi pasmerkta mažam like‘ų skaičiui (kas yra lygu atskyrimui nuo Bažnyčios XVIa. ).
Viskas, išliejau savo pirmadieninę energiją. Jei jau atvirai, tai, bala nematė, dėl manęs ir mano rusų toiterjero tai darykit, ką norit. Tačiau kaip rimta filosofė-dėstūška-pamokslininkė turiu užbaigti per verslo pamoką išgirsta mintimi : kiekvienas pasirinkimas kainuoja. Ak, ir dar turi atoveiksmį. Labanakt.

Dėstūška-pamokslininkė Neda