Vakar iš foto ateljė parsinešiau nemenką krūvelę spausdintuvo dažais kvepiančių nuotraukų. Sumaniau vasaros prisiminimais šildytis visą šaltąjį metų sezoną, apie kurį jau trimituoja „Maximos” garsiakalbiai, skelbiantys „Mokyklinių prekių” mugę. Šventąjį Žolinių rytą nuo sienelės nuplėšiau anksčiau dievintos pop grupės plakatus ir jų vietoje įkurdinau savo asmeninę gyvenimo muzikos grupę : mamą, tėtį, draugus ir pažįstamus (kaip juos atskirti?) … Kaip ir dera XXI a. panelei, turinčiai išmanųjį mobilųjį, apie prisiminimų konservavimą papostinau „Instagrame”. Laikina mano blyškias, kameros filtro veikiamas nuotraukas ant sienelės. O kambaryje akis bado dailus laiškinis popierius su Sigutės Ach iliustracija. Žadėjau laišką, bet vis neprisiruošiu, o gal tik renku žodžius, kad prinokusį išsiųsčiau. Nepyk, tikrai išsiųsiu. Parašysiu, kuo domiuosi, ką skaitau… vakar pradėjau romaną, kurio veikėjas norėjo pamatyti savo tėvus nuogus, o per kitus du istorijos puslapius jo motina išprotėjo. Žavu. Ko tik nebeprirašo šiais laikais, gyvas velnias tų romaniūkščių. Vieni už kitus įstabesni, o jaunimo literatūros skyriuje „Pegase” be fantastinių knygų serijų ne kažin ką ir beatrasi.

Tai kokia laimė, kad dar yra toks dalykėlis kaip biblioteka. O, gerai, kad prisiminiau, reiks kai ką grąžinti. Bet aš kaip žmogus nunešiu, maloniai darbuotojai į rankas paduosiu, dar paklaidžiosiu po lentynų labirintus, o ne sumesiu viską į tą metalinę, raštus ryjančią dėžę prie paradinių bibliotekos durų. Pamenu, Parulskis per susitikimą su skaitytojais paklausė darbuotojos, kam ten ta šiukšliadėžė prie įėjimo. Ar tiems skolininkams, kuriems gėda, kad laiku knygos neatnešė? Tai gerai dar, kad šiais laikais kai kam dėl kai ko vis dar gėda…

Neda