Vėl rašau nakčiu, nes iki šios sekundės vis dvejojau, ar bespausdinti savo naktinius pamąstymus. Šiaip ar taip, barškinu savojo hp klaviatūrą, pasiryžusi perkratyti smegeninėje įkurdintą rugpjūčio septynioliktos dieną.

Šiandien turėjau progos nudžiugti, kai popietinei saulei šmėkščiojant iš už debesų gavau sms, kuriuo seniai matytos draugės (žodį matytos „Word‘as“ taiso į mėtytos) pakvietė susitikti. Susizgribau, kad nuo to laiko, kai grįžau iš pušų globojamos Nidos, dar neturėjau progos joms įteikti mielų atminimo dovanėlių. Žavėjausi savo idėja : prie pačios darytų Nidos krašto fotografijų nutariau prikabinti tabaluojančius akmenukus tiesiai iš paplūdimio, o kitoje pusėje rėžti kokį tekstą (šiuo atveju, savo sukurtą eilėraštį), nuginkluojantį vien dėl skambių frazių. Nagi, ar sugebėjau šitą darbelį, po kaklu kabėjusį nuo vidurio birželio, atlikti laiku? Aišku, aš nebūčiau aš, jeigu karštligiškai nevyniočiau akmenėlių siūlais, likus penkiolikai minučių iki mūsų susitikimo. Mobilusis su savo pypsėjimais ima erzinti : išeik; mes jau laukiam; paskubėk. Čia pro kambarį praslenka mama, nepamiršdama paminėti, kad jau po antros. Prieškambaryje akis pabado medžiaginiai dryžuoti sportbačiai, kuriuos velnioniškai norėtųsi apsiauti, bet kiekvieną sekundėlę prapliupti grasinantis lietus verčia autis juodus batelius, beje, ne medžiaginius. Tarpuvartėje jau trypčioja matytos merginos, nuo tolo pakibindamos mane savo ironiškomis replikomis, kurių, prašyčiau nepykti, nelabai teišgirdau. Nesvarbu, vis tiek esu tikra, kad jos buvo vertos „Metų sarkazmas 2014“ apdovanojimo.

Leiskit panuogąstauti, manau, per šią vasarą visos nukrienėjom. Sutūpę ant minkštų, neseniai renovuotos picerijos fotelių sugebam paniurzgėti, koks siauras tas meniu, jokio pasirinkimo, bet (koks netikėtumas!) tokias skurdžias variacijas siūlo ir gretimai įsikūrusi valgymo įstaiga. Nesusižavėjusios seniai pabodusia „Škvalo“ pica ir morkų pyragu imam dūsauti, kad nė viena išvis nenori valgyt, o ir šiaip gyvenime nieko nesinori. Tai, po galais, išvis, kuri sugalvojo čia atsivilkti? Kita vertus, mūsų miestelis tokia kultūros sostinė, kad geresnės vietos pasėdėti čia kaip ir nėra. Nurimusios užsisakom visiškų nesąmonių, dėl šio pasirinkimo gailimės ir dūsaujam artimiausias porą valandų, per kurias dar pasvarstom, kad gal ir kvailai pasielgėm neužsisakiusios „Škvalo“. Prie šių niurzgėjimų puikiai dera ir artėjančio rugsėjo baimės, mat dar pavasarį žinojusios, ką studijuosim, kur dirbsim ir kokią auklėjimo taktiką taikysim anūkams, dabar sukam galvas apie visas įmanomas profesijas, vienu metu ir svarbu, ir visiškai vienodai ką mokytis. Galiausiai visos nusprendžiam, kad kai kur vis tiek įstosim, tad kam nervintis anksčiau laiko.

Mandagiai palieku arbatpinigių, kuriuos jauna padavėja atneša atgal, tarsi būčiau apsiskaičiavusi. Atkakliai laikausi savo „palikti arbatpinigių“ strategijos ir nuo kabliuko sugraibiusi savo odinę striukelę užveriu picerijos duris, palikusi blizgantį litą juodoje lėkštelėje ant kvito. Dar pašlifavusios miestelio gatves galiausiai skirstomės, sutarusios kada vėl susibėgti mergaitiškai terapijai prieš naujus mokslo metus. Tiesa, viena mūsų dar šiandien ėmė gyventi mokslo ir žinių šventės nuotaikomis, mat nusipirko naujutėlaitį penalą. Man pastebėjus ryškų užrašą „Back to school“ ant pakuotės, pastaroji nusipurto. Ne, gal dar ir nėra tos šventinės nuotaikos. Šiaip ar taip, paliekame viena kitą su galvos skausmais, kur įsigyti naują tašę ar iš koto verčiančius batelius. „Rugsėjo pirmąją priminkit, kad pasirinkčiau rusų“.

Namuose vėl sėmkių kalnas, Lietuva – Naujoji Zelandija, priešpaskutinės rungtynės namuose. Stūgauju kaip vilkiukas, kai juodaodžių prisirinkę zelandiečiai apspjaudo mūsiškių krepšį tritaškiais. Brolis tris kartus iš eilės bando nustebinti tolimu ir dar taikliu metimu. Trečio karto teorija pasitvirtina ir sujudinęs tinklelį žaidėjas sumadaruoja rankomis, o žiūrovai sekundėlei atplėšia užpakalius nuo kėdžių. Yra. Čia ir lietuviškoji NBA žvaigždė po krepšiu ima naudotis savo ilgų rankų privalumu, 66:66 – pasivijom. Net prigulu prie sofos, paskutinės sekundės jaudinančios. Svečiai iš tolimųjų kraštų supanikuoja, svaidosi kamuoliu kur papuola, kone pramuša skylę lentoje, deja, tolokai nuo krepšio. Nuaidi ir finalinė rungtynių sirena, lietuvių varžovams pergalės nusiskinti nepadėjo net baisiai įmantrus ritualinis šokis varžybų pradžioje. „Per trumpai šoko, nespėjo užhipnotizuoti mūsiškių iki galo“ – įžvalgomis dalinasi mama. Žaliai geltonos rinktinės vyrai susispiečia į ratą, sudeda rankas ir atsisukę ima ploti įaudrintiems sirgaliams. „Net mirštu nuo grožio, dievinu šį momentą“ – atsakau mamai.

Labai energinga krepšinio komentatorė Neda 🙂