Ir vėl naktiniai memuarai… Visų pirma, kaip tikra lietuvė pasiskųsiu, kad, po galais, kas čia per oras : vėjuota kaip scenoje iš filmo „Nepriklausomybės diena“, dangus visą dieną rūgojosi, o ir šiaip motina gamta be perstojo rodė pikčiukus (vartodami šį žodį galite pažeisti autorinių teisių įstatymą). Antra, būdama tikrų tikriausia lietuvė negaliu nepasidalinti savo krepšiniškomis šio vakaro įžvalgomis. Sirgalių džiaugsmui, šis mačas tapo 500-ąja Lietuvos rinktinės pergale, tačiau fanai neduos sumeluoti, jog 500-ąjį kartą kaip reta klimpom žaidime. Tradiciškai rinktinė pabudo ketvirtajame kėlinyje, o aš, žinodama tokius mūsiškių triukus, šįvakar vėsinausi gan šaltais savo nervais. Tiesa, gerbiamas komentatorius sugebėjo ištransliuoti ir šią frazę, tik žymiai skambiau : „Jasaitis. Šalti nervai, karšta ranka.“ Plaštakoje laikydamas traškučių dubenėlį mano draugas dar suabejoja, ar krepšininkai nebemoka žaisti, ar tokiais vykruntasais kuria įdomesnį reginį. Kad tik neprisikurtų kurią dieną. „Arenoje susirinkusiems fanams nėra kada ir paploti, nėra už ką“ – optimistiškai nuteikia komentatorius, baisiai sureikšmindamas Motiejūno nuverstos kameros rodomus vaizdus. Daug šviesų ir garso šiandienos rungtynėse, tačiau nepaisant to, nugalėtojus išlydim į pasaulio čempionatą, o juk „nugalėtojų niekas neteis“…

Iki vakarinių sportinių aistrų priešais televizorių paklaidžiojau po rūstaus dangaus gaubiamą miestelį užrištomis akimis. Iš labai tylios ir man mistiškai atrodančios stovyklos grįžęs draugas apvynioja mano veidą mėlynu šalikėliu, vaizduojuosi atrodanti kaip musulmonė. Stvėręs už rankos lekia, man rodos, šviesos greičiu, nors tikiu, kad ėjo įprastu žingsniu, prie kurio klupinėdama prisiderinau kur kas vėliau. Sumosikavusi ranka trinkteliu į stulpą, juokdamasi pasibaru, neva, kur mane vedžioji… Ant tų žodžių pajuntu ir parko medžio pakštelėjimą, po kurio trūkteliu šalikėlį žemyn ir užsipyktauju dėl tokio vedlio neapdairumo. Pastarasis patikina, kad nieko man nebūtų nutikę, o ir šiaip padėtis visąlaik buvo valdoma. Įsijautusi į žaidimą vėl užsirišu skarelę, linkteliu galva paklausta, ar nieko neįžiūriu. Čia visiškai nieko nematyti. Tarsi instrumentą derinu savo kojų ritmą prie šalia einančio žmogaus trepsėjimo manieros, galvoje skamba žodis „pasitikėjimas“, be šito skambesio nedrįsčiau pajudėti nė žingsnio. Stabtelim ir išgirstu raginimą eiti lėtai, atsargiai, šonu. Pasiteirauju, kurgi esame ir išgirdusi atsakymą, jog spraudžiamės pro du automobilius įsitikinu, kad esu vedžiojama už nosies ir manasis vedlys verčia mane kvailai judėti ant lygutėlio šaligatvio. Sumanau patikrinti savo idėją ir kilsteliu koją į priekį, neva, trinktelėsiu kur nors. Opa. Smūgis neatsimuša į orą, kažką tikrai kliudau medžiaginiais bateliais. Nieko čia tokio, ramiausiai klibikščiuojam toliau. Kai gaunu leidimą atsirišti akis, ant jų iš karto užkrenta vėjo niekadėjo pagražinti plaukai…

Užeinam į optiką, gan nejaukią ir šaltą, tačiau prigrūstą akinių rėmelių. Vienus, kitus, nė vieni jų nelimpa prie nosies, nors tu pasisiusk. Pasirodo, kaip tik tą padaryti suskumba gyvenimu (o gal pirkėjų deficitu) nepatenkinta pardavėja ir užsiklykauja, kad čia vaikiški, ten vyriški, trečioj lentynoj moteriški, ale tipo, kur čia vėpsot. Į parduotuvėlę užėjęs vyras stovi du žingsniai nuo durų, regis, neįsidrąsina prieiti arčiau. Kažkaip nemalonu. Iš to nemalonumo imu akimis vedžioti užrašus lentynose : įtvarai alkūnėms, specialios kelnės (kokiam reikalui?), įtvarai kitoms vietoms… Apsalstu iš džiaugsmo išgirdusi draugo raginimą pasidairyti kitur.

Šį vakarą (naktį?) ant mano dešiniojo riešo 6 apyrankės, laikrodis ant kairiojo. Replay‘inu Mikutavičių : „gal mums pakeliui, gal mums pakeliui …?“ . Nuo asmeninės foto sienelės į save žvelgiu aš pati, besišypsanti objektyvui. Kambaryje plieskia lemputė, įtaisyta žaliose lubose. Metams bėgant čia taip ir neatsirado joks šviestuvas, galimas daiktas, dėl to, kad nebelabai jo ir trokštu. Kai neturi, tai ir nereikia. Imi džiaugtis privalumais to, ką turi. Juk paprasta, energijos netaupanti lempelė be jokio gaubto, regis, net šviečia ryškiau. „Ei, viskas blogai, kai išėjai, mano namai vėl ne mano namai…“ – skanduoja Marijonas. Sapalioju kas ant seilės kabaruoja, miegas baladojasi į langus, duris, grasina smėliu užlipinti manąsias akis. (Ar man pasivaideno, ar ką tik klaviatūra surinktas sakinys suskambo rimuotai?). „Viskas gerai, jei sugrįžai, mano namai vėl tavo namai“ – uždainuoja jau šimtmetį geidžiamiausias Lietuvos jaunikis, o aš rami susisuku į patalus, nes jis ką tik patikino mane, jog viskas gerai. O miegas tarsi katinas krapšto duris, jam iš principo atversiu langą.

Išėjau miegoti, grįšiu ryte, Neda