Kaip reta anksti įsitaisau priešais kompiuterį. Vos prieš dvidešimt minučių nubraukiau džiugesio ašarą, stebėdama Europos plaukimo čempionato apdovanojimų ceremoniją, kurios metu ant pakylos raudonais sportbačiais stovėjo ir Lietuvos atstovas Giedrius Titenis. Kaži kas net susispaudė širdyje, kai anykštėnas iš 25m baseino nušluostė nosį galingiausiems Europos raumenims 50 metrų rungtyje ir pasidabino bronzos medaliu. Išklykavau į kiemą su mama pasidžiaugti visos šalies pergale, užtai dabar šalta, nes turėjau proto išstriksėti į kiemą be kojinių. Jergau, juk ruduo ant nosies, kur mano galva …?

Šiandien nuoširdžiai tikėjausi pakiūtoti namie, kad netektų niekam vaidentis priešais akis. Aha, patupėjau po pledu gal dešimtį minučių, per jas spėjau tik atsiversti milžinišką psichologijos knygą. Nė skaityti nepradėjau, kai namo iš darbų grįžo mama ir išridenusi mane iš šilto kokono išsitempė į miestą. Buvau tikra, kad einame ieškoti batelių būtent jai, tačiau nepailstamai kojas į naujutėlaitę avalynę kaišiojau aš. Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neišsirinkau ir tai visiškai normalu, nes netgi morališkai nebuvau nusiteikusi tokiems pirkiniams. Tiesa, man apžiūrinėjant trisdešimtąją sportinių batelių porą į galvą šovė tokia mintis, kurią mamai pakuždėti išdrįsau tik išėjusi iš parduotuvės. Be už prekystalio stoviniuojančios pardavėjos, čia esame tik mudvi su mama. Jeigu taip imtume ir išsitrauktume pistoletus (kas, kad žaislinius), dramatiškai, kaip per filmus, lieptume atidaryti kasą, tai galėtume nemokamai pasiimti bet kurią patikusią batelių porą. Į tokius mano postringavimus mama atsako tik vienu žodžiu – siaubas ir juokdamasi atveria drabužių parduotuvėlės duris. Joje viskas taip klaikiai senamadiška ir bobiška, kad paraginu savo palydovę vyniotis iš čia, laimei, pastaroji man pritaria.

Pagaliau išzyziu kelionę namų link, nes alkio kirminas mano skrandį jau suvarpė nemenko kalibro skylelėmis. Beje, į kambarį parsinešu ir naują suknutę su juodu švarkeliu – bus uniforma ateinantiems mokslo metams, jos nepastebėti negalėjo mama. Prisėdu ant sofos, tėtis nugara pasisukęs į mane. Kad užrėks, jog pasirodyčiau, pademonstruočiau „madas“, o aš tešypteliu : šiaip jau aš čia. Ak. Pagaliau su mūsų virtuvės šeimininke stojam prie pjaustymo lentelės, nutarusios išmėginti visų „Facebook‘e“ matytą receptą, tačiau, deja, niekieno taip ir nebandytą. Ilgus itališkus spagečius smaigstom į sosiskių vidų, vis pasiskundžiam, kad kvailas makaronas išlenda ne ten, kur turėtų, o aš mąstau, gal tai dėl keistos dešrelės tekstūros. Mama vis reikalauja, kad nepamažinčiau garbanėlių mėsytei, o mano rankose būsimosios garbanėlės vis trūkinėja į mažesnes. Vyriausioji kulinarė valgo su ašaromis akyse – neapsižiūrėjo, kad pasičiupo čili padažą. Tikėjosi įsivarvinti pikantiško…

Vėl vartau psichologiją įsitikinusi, kad esu dualistė. Be įmantrių žodžių nieko įspūdingesnio ten ir nerasi. Kad ir sapnai : „kartais cigaras tėra tiesiog cigaras“. Jokios paslapties, tik daug maišaties.

(sms žinutės)

aš : – kodėl laikas taip greitai bėga?
– kur bėga?
aš : – tolyn.
– į kurią pusę?
aš : – į dešinę.
– gerai kad ne į kairę.