Burnoje tebejaučiu ryškų citrininės arbatos skonį, sėduosi „konspektuoti“ praėjusios dienos jau po vakarienės. Tradiciškai pagarsinu muziką ir lai mintys liejasi laisvai…

Iš sapnų karalystės pašaukta buvau dar aštuntą ryte, neįprastai anksti, turint galvoje tai, kad vis dar stengiuosi pasimėgauti besibaigiančios vasaros teikiamais malonumais. Ypač tokiais, kurie kvepia ilgu poilsiu pataluose. Su mama šį trečiadienio rytą išsiruošiam į mudviem neįprastą kelionę – jos bendradarbės automobiliu išriedam į paskaitą apie auras. Gerai, skeptikai, ramiai. Reikia pripažinti, nagrinėjamas objektas kelia daug klausimų ir idėjų, tad kodėl nepasiklausius? Tiesa, gerai, kad dar spėjom, nes žvyrkelį už miestelio išdraskėm kaip reikiant, kol akyse pagaliau prašviesėjo ir automobilio vairas pagaliau buvo pasuktas reikiamo keliuko link. Beje, ne taip jau paprastai, nes lengvoji akivaizdžiai turi kvėpavimo takų problemų ir pasisukti keliasdešimties laipsnių kampu keletą kartų jai pasirodė ne pati šauniausia mintis. Visgi po kiek laiko beldžiamės į reikiamo pastato duris ir mus patikina, kad pataikėm ten, kur reikėjo. Pasiūlo pasiimti po kilimėlį ir leistis žemyn, prie prūdo, matyt, kad vapsvas pamaitintume. Neilgai trukus statoku šlaitu atlinguoja ir šio ryto lektorius, šalia jo žygiuojanti moteriškė ilga gelėta suknele kaži ką porina apie rajono dvarus. „O, ak, tikrai?“ – nepailstamai stebisi atvykėlis. Prisistatęs vyriškis supažindina su biolauko sąvoka, maloniai pasiteiraudamas ar mums žinomas žodis elektronas. Nesivarginkit, gerbiamasis, su šiuo jau kaip nors. Švarku apsitaisęs profesorius dėsto neįtikėtinus dalykus apie žuvis ir augalus, kurie sugeba susišnekėti. Tarkim, kai vabalėlis graužia žolę pievos pradžioje, ši šviesos greičiu perduoda tokią liūdną naujieną savo bičiulėms lauko gale ir stoję į kovą augalai išleidžia tokį skystį, nuo kurio suvimdo tuos sliekus ir jie nešdinasi tolyn nuo tų paikų, ištįsusių žolių. Jau kur kas vėliau automobilyje girdisi pasvarstymai, kodėl bulvės tokie neprotingi augalai, kad leidžia kolorado vabalams jas taip negailestingai naikinti. Kvaišos bulvės. O paskaita ridenasi tolyn tarsi gniūžtė nuo kalno, vapsvos be perstoja bučiuoja susirinkusiuosius. Staiga ant mėlynais apklotais uždengtų suoliukų kyla bruzdesys, mat nuovokus žmogus susiprotėjo atnešti pledų nuo vėjelio drebančiai auditorijai. Tarsi netyčia lieku be šilto prieglobsčio ir akiniuota panelė pasiūlo man užkopti į kalniuko viršų, kur name manęs laukia dar milijonas malonių apklotų. Vos įžengusi į mirtinoje tyloje skęstančią salę čiumpu porą pilkų pledukų (sau ir šalia tirtančiai moteriškei), tačiau mano užnugaryje užsiveriančių durų trinktelėjimas pabudina nerimo kirminėlį. Apsisuku, kone ramiai priliečiu metalinę, madingai paraitytą rankeną, tačiau didžiulės gryno medžio durys man nepaklūsta. Trūkteliu stipriau. Gal vertėtų stumti? Nė iš vietos. Apsigraibau kišenes, mobilusis pas mamą, kuri tebesiklauso apie plėšrūnus sliekus šlaito apačioje. Okey. Langai, greitai įvertinu padėtį perliedama juos savo nemigos išvargintu žvilgsniu. Esu įsitikinusi, jeigu ką, išsikabarosiu iš čia. Visgi nutariu toliau ieškoti kompromiso su durimis, mat kažkaip nesinori iš karto mindžioti brangių lakuotų palangių, savo nerangiais keliais išdaužyti vazonus su kaktusais ir dar bala žino kuo. Gerai, juk nesu milžinas Halkas, neišlaušiu tų nelemtų durų, tad galiu bandyti visos jėgos strategiją. Laimei, pastaroji pasitvirtina ir aš spėju išgirsti neįkainojamą pasakojimą apie Indijos talentą, moterį, kuri dieną išsimaterializuoja, o naktį švyti sau, matosi aiškiausiai ir ką tu jai. Dienai atėjus tarsi apsipurto kokia nematoma kreida ir vėl jos nė padujų. Po šios iki paširdžių sujaudinusios istorijos lektorius pereina prie žemiškesnių temų, tačiau nepamiršta pasiteirauti ar mums suvokiama atomo sąvoka. Nuo atominės bombos, atominės. Gerbiamasai, gal jau kaip nors, a? Iš galinės eilės atbilda žemas senuko balsas : „O kaip su rezus grupėm? Plius, rezus minus, kaip su tuo? Kokia įtaka?“. Mokslų daktaras paskuba atsakyti, kad „ponas, čia ne su tuo susiję“, o moteriškė ant suolelio krašto sukudakuoja : „gi biologija, biologija jau čia.“ Lektoriui bešviečiant liaudį apie vos dvi minutes trunkančio auros fotografavimo subtilybes mano bendrakeleivės suskumba kelti sparnus, nes, reikia pripažinti, tolimesnės kalbos buvo… na, šiaip ar taip, paskaita užsitęsė ilgiau nei reikėjo, taip kad baisaus čia daikto. Deja, tuo metu nebuvau tokia rami, kažkaip nepatogu rodėsi atsistoti ir nužirglioti sau. Nors ką jau čia, nepatogu ant lubų miegoti, o čia jau kaip čia. Visgi nepasikelia mano užpakalis nuo mėlyno pakloto, nors tu ką. Mama pašnibžda idėją, atseit, eik tarsi į tualetą, tik nebegrįžk, o mes iš paskos. Strykteliu nuo suoliuko dar žybtelėdama susigėdusiu žvilgsniu. Et, ką jau čia, vis tiek nefotografuosiu savo auros už tokias sumas. Manoji ir šiaip nelabai fotogeniška.

Be labai gilių dvasinių ieškojimų šiandien taipogi leidausi į mokyklai reikalingų sąsiuvinių paieškas. Visai kaip žmogus, net sąrašiuką pasidariau kokiam dalykui, kokio bieso reikia. Su tėvais pasidžiaugiam, kad ne šiais laikais mane į pirmą klasę leidžia – paskolą tektų imti plonam, storam, spalvotam, akvareliniam, tapybiniam, braižybos popieriui, o kur dar labai šaunūs flomasteriukai…

Viskas, ištroškau, einu gerti obuolių skonio vandens. O po to jau ir miegoti – saugau savo aurą, kad nepervargtų, visgi man reikia su ja gyventi…

Nefotogeniškos auros šeimininkė Neda