Pastaruoju metu kažkaip tarsi netyčia vis dažniau esu pristatoma į virtuvę, prie pjaustymo lentelių ir keptuvės. Tokių netikėtumų pažėrė ir ši diena…

Šalto vakaro vėjo kaustomi su draugu bastomės po miestelį. Jau keletą kartų planšetėje sužaidėm jo mėgstamą strateginį žaidimą. Žinoma, mano šansai laimėti jau nuo pat pradžių buvo lygūs galimybei laimėti keliolika milijonų „Vikingų loto“ loterijoje. Bet juk ne konkurencijai skatinti kuriami tie žaidimai, tiesa? Mano oponentas lyg įsikirtęs kartojo, kaip gerai jis žino, kad negaliu pakęsti šio žaidimo ir sakėsi, kad dėl šito galėtų lažintis iš visų savo milijardų (jeigu tik tokius turėtų). Na, o aš jau senų senovėj, dar labai žiloj, žinojau, kad mes, du ėdrūnai, netruksim išalkti. Akurat, taip ir buvo. Būdami baisiai išmintingi aplenkėm visas kavines ir picerijas, nutarę prisikimšti ko nors labai naminio ir šilto. Kaip žmonės. Šitaip kulinarijos pradinukams kilo geniali idėja pasikepti koldūnų iš krautuvės.

Spoksom į milžinišką kamerą su šaldytais koldūnais. Truputį nejauku, nes tų mažų monstriukų pakuočių čia kone šimtai, o jų akistatoj stovim tik mes du. Gerai, esam girdėję apie kepamus koldūnus, tokių ir ieškom. Velnią čia surasi, misija neįmanoma, o mano palydovas dar patikina, kad, jo nuomone, kepti galima juos visus. Imu prisiminti, kad namuose, šaldymo kameroje, esu mačiusi įpakavimų su liūtuko logotipu, patvirtinu, kad tie produktai buvo neblogi. O pas močiutę, gal tik kartą, valgiau kažkokius plokščius, bet labai gardžius. Ravioli? Išmynęs takelį išilgai šaldytų produktų kameros draugas pagaliau pasiūlo rinktis tuos liūtus. Tik kokius? Tinginystės principas kam vargintis? padiktuoja man, kad turint galvoje mudviejų kulinarinius sugebėjimus, labai logiška būtų čiupti kuo plokštesnius produktus, kuriuos lengva kepti ir, tikėkimės, nesudėtinga vartyti. O kiek suvalgysim? 500g , 700g ar visą kilogramą? Nesu tikra dėl būsimo patiekalo valgomumo , tad apsiribojam puskilogramiu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad išsirinkti pakelį šaldytų koldūnų gali būti taip sudėtinga?

Jau neišsiplėsiu pasakodama, kaip rinkomės kečupą ir majonezą, svarstėm „kaip suprast pomidorų pasta?“ ir šifravom rusiškus užrašus ant pakuočių (spėkit, kuris iš mūsų rusistas? Nė vienas.). Neįtikėtinai išsekę ir išsirinkę vos kelis produktus perėjom prie linksmosios dalies virtuvėje. Pradėjom nuo minčių lietaus, dalinomės idėjomis, kaip, mūsų nuomone, turėtų vykti veiksmas su tais šaldytais padariūkščiais. Pasijaučiu kone televizinio projekto „Skonis“ žvaigžde, kai susigaudau, kad prireiks aliejaus. Gerai, nesam tokie ir beviltiški. Bematant įjungiam dujinę, beje, ne be nusiskundimų, nes, vieno asmens nuomone, kažkaip lievai dega. Tarsi „tetrio“ žaidime keptuvėje išdėliojam koldūnus ir man perspėjus, kad tefloną saugoti tikrai verta, imam čirškinti vakarienę. Pasikeisdami maskatuojam mentelėmis, kol labai nekantrus pilietis, jau sumakalavęs padažą, bruka dvi šakutes į keptuvę ir vagia pusžalius koldūnus. Protestuoju kiek begaliu, bet man, niurnančiai dėl pasibaigusio aliejaus, greitai nebelieka ko kepti, nes viskas jau aušta moliniame dubenyje. Po pirmos, nei tai sudegusios, nei tai pusžalės porcijos ant ugnies keliam antrąją. Laimei, draugas iškrapšto butelį alyvuogių aliejaus, sako, tiks. Paraginu jį pajudinti keptuvę, kad aliejus pasimaskatuotų ir užrinku per visą butą, kai šį procesą jis ima vykdyti brūžindamas jautrų petelnės paviršių mentele. Juokdamasi imuosi iniciatyvos ir pradedu pati kaitintis prie viryklės. Ši partija, regis, bus gardesnė, koldūnčikai po truputį apsitraukia auksine odele. Nutariu nepagailėti aliejaus, tačiau, kai jis nesusizgrimba ištekėti, sulaukiu pasiūlymo pajudinti jį kairėn dešinėn, taip, neva, bus geriau. Man bebaigiant paruošti idealų patiekalą, metalinės šakutės vėl sužybsi prieš akis, jau tvarkoj, einam valgyt.

Na jau ne, nesugadinsiu visko pabaigoje. Pasigarsinam radiją, Lietuva laimi krepšinio dvikovą prieš Braziliją. Sėdam vakarieniauti, nepagailim padažo ant susitraukusių koldūnų. Kol draugas atvirai gardžiuojasi šiuo patiekalu, man nuo to neaiškaus kepinio stoja skrandis. Ir, nesu tikra, galbūt šįvakar negelbsti net „Coca-cola“. Tiek to, sumetam dar vieną strateginio žaidimo partiją, garbingai ją prapilu.

Virtuvės šefė Neda