Nuodėmė būtų tokios dienos vakarą nepasveikinti visų, ekhem, savo skaitytojų su Baltijos kelio dvidešimt penkmečiu. Prieš šitiek metų gražiai ir garsiai prabilom apie laisvę, norėtųsi tikėti, kad dabar, esant reikalui, mūsų balsas nuskambėtų ne ką tyliau. Sveikinu labai paprastai ir nuoširdžiai, su linkėjimu būti tokiais žmonėmis, kokius patys norime matyti savo valstybėje. Kažkaip taip. Iš tiesų, tai šis žvaigždėtas rugpjūčio vakaras – griebiantis už širdies. Sidabro lašas suspindo ant plaukiko Giedriaus Titenio krūtinės ir man neliko nieko kito, tik ant sofos pasišokinėjant tarsi varlytei skanduoti „Anykščiai!“. Dar vėliau, prilipusi prie ekrano su šeima stebėjau jau tryliktąsias draugiškas krepšinio rungtynes. Iš pat pradžių mane pagavo šioks toks nemalonus jausmas, kai Liublianos aikštėje Lietuvos ekipą palaikančių sirgalių teliko tik su žibintuvėliu paieškoti bei, deja, nerasti. Laimei, komentatorius nuspalvino transliaciją savo legendiniu, mamai prie ausų limpančiu žodžiu smeigė, tačiau daugiau perliukų ausis neužgaudė , nes pati klykavau kur kas garsiau nei visi slovėnų sirgaliai kartu sudėjus. Lietuviškai rankai kiek nepavaldus oranžinis kamuolys mieliau šokčiojo į mūsų krepšį, tačiau net pučiant permainingam Dragičiaus vėjui ir treneriui Kazlauskui techninę pražangą skyrusių teisėjų švilpukui sugebėjome atsilikti vos dviem taškais. Širdis dar spurda, nė nemaniau esanti tokia sporto aistruolė…

Pusę dienos lietui varvant stiklu voliojausi savo pledo kokone, paaiškinusi mamai, kad tai neįtikimai lengvas būdas spręsti problemas. Apsikloji tarsi pernykščiais lapais ir nė menkiausio skirtumo, kad vandens srovelės jau vagas lange pragraužė. Mama sutiko su manimi, tad abi susisupusios į apklotus tingiais žvilgsniais varstėm „Facebook‘o“ sienas, šio proceso metu be jokios galimybės išsigelbėti buvau priversta aiškinti apie friendzone‘o ypatumus, tiesą sakant, net nesu tikra ar buvau teisingai suprasta. Nesigilinu. Saulei droviai kyštelėjus iš už debesų į pavakarę pasijutau kiek šviežesnė ir, kaip ir praėjusią dieną, leidau sau pastriksėti senų gerų dainų ritmais, vienas žmogus pasakojo, kad tai neva padeda išlaisvinti save, spinduliuoti energiją ir nusimesti streso ar šiaip kokių velnių antpečius. Savo strakaliojimais sukėliau šypseną net įtemptai „Bolto“ siužetą sekančiam tėčiui, beje, nesusilaikiau nepavaizdavusi, kaip puikiai susidoročiau su back‘ų atlikėjos darbu ir spragsėčiau pirštukais pasidabinusi kokia juoda vakarine suknute populiaraus atlikėjo užnugaryje. Valgomajame trumpam dvelktelėjo vaikyste, iš to savo gėrio net paruošiau mamai antrą puoduką arbatos, dėl šio poelgio iki pat ryto jausiuosi altruiste.

Apie vakar. Taip, sąmoningai nieko nebesurinkau klaviatūra, nebūtina manęs atakuoti sąžinę griaužiančiais komentarais. Iki pat vakaro (vėlyvo?) maklinėjau po namus su savo raudonom kelnėm ir jau buvau bepradedanti skųstis mamai, kad jergau, ką gi parašysiu, jei šiandien tesugebėjau atsisiųsti „Ledynmečio“ žaidimą? Man niurnant dėl apgailėtino penktadienio mama sulaukė netikėto skambučio, po kurio teturėjom dešimtį minučių pasilakstymui po namus, beje, tegavom tik vieną prašymą vilktis šilčiau. Mūsų laukė, tuoj įsuks į kiemą ir išsiveš, garantuotai išsiveš, nepriklausomai nuo to, kaip nekaip tą akimirką atrodysim. „Tau gerai, tu turi megztinį“ – užkadrinis mamos balsas iš kito kambario. „Kokį megztinį?“. „Mėlyyynąąąą !!!“ – atsiliepia mama su menkute panikos gaidele, kai karštligiškai spaudinėja dirbančios skalbyklės mygtukus ir sukasi ratu apie puode kunkuliuojančius mėsos kauliukus. Juodu lankeliu sutramdau apie nosį besiplaikstančius plaukus, jau netrukus sėdamės į automobilį, prie vartų laukusį tik mudviejų.

Ramaus vakaro pavėsyje nejudant nė lapeliui ant obels (beveik nė lapeliui, kai kuriuos labai energingai drasko nagus medyje dailinanti katė) šylu nuo šalia įsitaisiusios mamos šono. Temstant išplaukia priešais sėdinčių žmonių kontūrai, girdisi porinami anekdotai, visi man dar negirdėti ir smagūs. Šašlykų lėkštė jau pustuštė, rankomis siekiu tik palaužyto pieniško šokolado. Reikiamu metu pasuku galvą ir žvilgsnis sugauna krentančią žvaigždę, greitą, artimą ir tolimą. Kita katė uodega švelniai paliečia koją. „Dar neskubėkit, kada gi bematėt tokį vakarą“ – ragina draugiški šeimininkai ir taip šilta pasidaro kišenėje laikomiems pirštams. O šįvakar lietui nuskalavus kiemą ir mėlynai vakaro sutemai palietus namus, akies krašteliu pažvelgiu pro verandos langelį. Šmėkšteli jausmas tarsi melsvam lauke būta sniego. Jau snigo? Akimis nuseku šaltą lietaus lašų eiseną. Dar ne, juk toks vakaras.

Šilta, krintančią žvaigždę mačiusi Neda