Šiomis dienomis anksti temsta ir kūnas net pagaugais nubėga, kad dabar taip jau ir bus. Nuo rudens lig rudens. Tokios nuotaikos apkabinta šiandien sukūriau eilėraštį apie langines kalantį vėją, tik dar neįkėliau čia, nes norisi su juo pagyventi, pabendrauti, susipažinti, prijaukinti ir jau tada – į laisvę. Užtai šį rugpjūčio vakarą dalinuosi ilgokai brandintomis eilėmis, kurias ir kviečiu paskaityti „poezijos“ skiltyje. Rašiau apie rasą ant lakinių batukų, gal jums bus įdomu.
Net pati stebiuosi, kaip čia nepradėjau sportinėmis naujienomis. Ak, nepamiršau. Visus, spėjančius plaukikų rezultatus „Facebook‘e“ sveikinu su auksiniu Rūtos plaukimu ir viva Lituanica, mes turim kuo didžiuotis. Jei jau atvirai, manau, kad visi žmonės turi kuo didžiuotis, tik gal kartais nesididžiuoja, nes nesupranta, kad tai yra pasididžiuotini dalykai.
Šįvakar po šiokios tokios pertraukos dalyvavau virtualiame pokalbyje su labai maloniu žmogumi. Šauniai padiskutavom kūrybiniais klausimais ir, reikia pripažinti, buvau nustebinta, kiek išskaityti gali „Google translate‘u“ tekstus išsiverčiantis užsienietis. Pašnekesiui kunkuliuojant mama reikalauja arbatos, paskubu suruošti, kad nepraleisčiau vienos žavios tinklalapio idėjos aptarimo. Po tokio esminio pasirašinėjimo man telieka laikyti kumščius dėl prie bičiulio sparčiai artėjančio gimtosios kalbos egzamino.
Pastaroji naktis buvo ypatinga, nes susapnavau pirmąjį sapną apie mokyklą. Labai tikėtina, kad per likusią vasaros savaitę jų pasipils visa tirada ir tai manęs nė kiek nežavi, nes jau imu užuosti šlapios kreidos kvapą. Sapnas buvo kvailas, dėliojau sąsiuvinių krūvą pirmyn atgal vis nenuspręsdama, ant kurio rašyti lietuvių, o ant kurio – anglų kalbos darbai. Po to dar buvo tokia siena su mano vardu lyg ir klasėje, lyg ir ne, o ten prie pavardės toks lapukas su pono, negirdėta pavarde iš D raidės, parašu. Sakytum, ant to gelsvo špargalkinio lapuko kažin koks apdovanojimo tekstas, regis, malonu matyti, bet tas paruoštukinis popierius mažai težavi. Pro miegus dar pamatau šypsantį mokytojos veidą ir pirmasis mokyklinis šmėkštelėjimas sprunka išgąsdintas ryto šviesos.
Dabar laikrodžiui artėjant prie dvyliktos nutariu baigti šiandienos transliaciją. Geriausiu atveju pažerčiau čia dar kokių filosofijų, nuo kurių ir pačiai sunksta galva. Nusimetu sekmadienio rūbą, patį nemėgstamiausią, nes sekmadienis paprasčiausiai ne mano diena. Mama priveria medines kambario duris, mes visi pakeliui į rytojų.
Lengvai filosofiška Neda