Tik dar viena eilinė diena, prasidėjusi priešais televizorių, rodantį „Ledynmetį 3“. Dar viena diena, kai nei saulėta, nei apsiniaukę. Diena, kurią žmonės paprastai vadina paskutine vasaros diena.

Kad ir kaip reikšmingai daugelis norėtų paminėti šią dieną, sprendžiant iš „online“ švieselių „Facebook‘e“, dažniausiai tai būna tik gan įprasta, akimoju praskrendanti diena, kurią jau puošia nerimas prieš pirmus žingsnius mokykloje ir, žinoma, tokia popietė būtinai paskiriama pasiruošimui visų mokinių didžiajai dienai. Kas kokio švarko ieško, kas batus valosi, kas plaukus garbiniuojasi… Aš savo dieną pradėjau nuo, hm, nei šiokių, nei tokių, tačiau labai oficialių reikalų. Deja, kol kas vėlgi tik pasižymiu – paslaptis – ir neskubu jos atskleisti, bet rytoj pažadu parodyti. Dalykas tas, kad šiam veiksmui atlikti repetavau milijoną kartų ir taip vėjais praleidau visą pusdienį, tikiuosi, ne visiškai veltui. Na, ryt bus matyt. Po to kažko, ką padariau, buvau priprašyta talkininkauti virtuvėje, kur mama gamino auksinius naminius koldūnus. Šiaip ne taip išsiprašiau, kad leistų ant tešlos lakšto pasukioti stiklinę, tačiau kočėlo man taip ir nepatikėjo. Užtai sutaisiau gan neblogą padažą, beje, jo gerumą mama sugebėjo nustatyti vien iš spalvos. Matyt, tai lemia daugelio metų praktika. Kol šveitėm koldūnus, praplėčiau savąsias rusų kalbos žinias ir, didelei savo nuostabai, sužinojau, kad koldūnčik rusiškai nereiškia jokio mano taip mėgstamo koldūnėlio. Šis žodis būtų verčiamas kaip burtininkėlis,kas irgi nuskambėjo žaviai bei įdomiai. Prie stalo rusiškai sumurmu, kad tuoj savo burnos ertmėje pradanginsiu paskutinį burtininką ir šį mažą nukrypimą greitai pasigauna ir tėtis.

Dar nebaigiau ruoštis puoštis rytoj prasidėsiančiam realybės šou „Mokykla. Trečiokai“. Pėdkelnės vargais negalais atsirado, o štai mokyklos ženkliukas dar blaškosi kažkur, mano vasaros dykynėse. Na, o man turbūt būtų laikas peršokti prie krepšiniškų pastebėjimų. Jais pradėjau savo įrašus internete, jais reiktų ir vasarą pabaigti. Šiaip ar taip, ką dar spėsiu nuveikti prieš naujus mokslo metus, tai pažiūrėti, tikiuosi, mums sėkmingas būsiančias rungtynes su Angolos komanda. O kas dėl vakarykštės kovos su serialų karaliais meksikiečiais, tai ploju garsiau už visus arenos sirgalius už trečiąjį kėlinį, kuris per kančias į žvaigždes pakėlė visą rinktinės žaidimą. Rungtynių komentatorius pastebi, kad agresyvumas nevirsta taškais ir tai man rodosi kaip gyvenimo moto. Žmogau, atmink, lipimas per galvas nevirsta sėkmės taškais. Kol postringauju išvien su komentatoriumi, žalioji rinktinė sudrebina sirgalių tribūnas ir išplėšia pergalę. Nusiteikusi pozityviai skaičiuoju likusias minutes iki antrojo čempionato mačo. O, kad ir šis būtų nuteikiantis taip optimistiškai.

Mane šįvakar graužia negailestingas nerimo kirminėlis. Ne gruodžio 31-ąją pradedam naujus metus. Rugpjūtį. Šiandieną dar norisi stabtelėti, užsibūti, bet bigudukams paruošti plaukai neleidžia užsimiršti, kad tradiciškai laiko nėra. O visgi baisoka prieš naujus metus. Gal dėl trukmės. Paprastai metai būna ilgi. Metai gali būti visiškai paprasti, kurių nė neprisiminsi, išgaruos ir nesusivoksi, kad tokie buvo. Dar metai gali būti tokie įsiminti, kad mirsi – neužmirši. Dar baugina dėl to, kad metai visuomet būna nenuspėjami. Atsiverti kalendorių ir nežinai, kur būsi tą ir tą dieną, ką darysi ir ar apskritai būsi toks pats kaip šiandien. Dar metai būna varginantys, nes tiek emocijų nulieja pirštų galūnėles per tas 365 dienas, kad pakvaišti galima. Būna metai, kurie daug pareikalauja ir išsineša ir būna priešingi – dovanojantys ir duodantys. Kadangi nežinau, kokių tikėtis, šiąnakt guosiuosi, kad bet kokie metai turi bendrą savybę – jie visi praeina. Kol taip mąstau, jaučiu ir girdžiu, kaip rudeniniais lietaus latakais nuteka laikas.

Tokį vakarą aikštelę jau šturmuoja krepšininkai. Žadu pasižiūrėti, visgi, kol kas man dar atostogos.

Metus skaičiuojanti Neda