Bijojau ar ne, didžioji diena praskriejo akimoju ir aš jau sėdžiu savo foteliuke su garbanotų plaukų uodegėle. Ką galiu pasakyti : šis rytas buvo žavus ir graudinantis. Visų pirma, susivokiau, kad tai paskutinis kartas, kuomet teko vesti Rugsėjo pirmosios šventę. Tai buvo ilgametis mano darbas, kurio neatlikau tik tuomet, kai atėjau į penktą klasę. Kitais metais tą „neatlikimą“ teks pakartoti ir vėl. Antra, kai drauge su kitomis seimūnėmis pirmąjį rudens rytą lipinom boružes ant langų, visoms dingtelėjo, kad lygiai po metų, deja, nebekabinsim papuošimų. „Tokiu metu būsim Bažnyčioje“ –pastebi besidarbuojanti kolegė. Vėlgi, keista ir nejauku. Mokytojai jau sėdasi į vietas, o aš dar permetu akimis ar jau pasirengę mano mažieji skaitovai. Lauke darosi pragariškai šalta, nors netikėtai nelyja. Dar mindžikuoju už plastikinių fojė durų, kad tik pusplikėmis kojomis sugaučiau bent menkiausią šilumos kvėptelėjimą. Dešinėj pusėj raudonuoja mūsų taip kruopščiai ir atsakingai gamintos, labai gyvos šermukšninės dekoracijos (kaip nuostabiai viskas atrodo, parodysiu nuotraukose apačioje) ir galvoje skimbteli, kad verta, dar ir kaip verta daryti tai, ką darome. O tuo metu aidint skambučiui ir plojimams atžygiuoja mūsų abiturientai ir mano akys krypsta į tokias gražias, užaugusias seimukes. Žinau, kad šią vienintelę akimirką graudinamės visi ir tuo pat metu baigiu blaškytis, nes priešais nosį – dar neperskaitytas scenarijus. Viskas einasi kaip iš pypkės, kol prisikapstome iki tos vietos, kur jau turiu skaityti savo kūrybos eilėraštį. Nagi tą, apie sėdinčius klasėje. Vardan tikresnio įsijautimo ir gyvesnės emocijos žvelgiu į taip pažįstamas ir artimas dvyliktokes. Po renginio šios prisipažįsta, kad žvelgdama gilyn sugraudinau iki tų gilumų ir kažkur jose nuriedėjo rudeninė ašara. Visi šurmuliuoja prie medinių durų rūsyje ir kai mūsų Sigutė pagaliau atbėga su visu glėbiu gėlių, didieji jos vaikai suteka į veidrodžių sieną turintį kabinetėlį. Tradiciškai išsirikiuojam. Tradiciškai dalinamės gerais žodžiais. Tradiciškai įteikiam dovaną. Tradiciškai sulimpam į vieną didžiulį, šeimynišką apsikabinimą. Netradiciškai kalba dabartinės trečiokės. Netradiciškai suvirpa balsai. Netradiciškai apsikabinam su vyresnėlėmis. Netradiciškai įteikiam linksmas dovanėles. Tradiciškai šildomės vieni kitų gerumu. Jį pasaldina ant stalo papjaustytas šakotis ir troškulį prigesinančios sultys. Negrabiai nugriaunu šakočio bokštą, teišgirstu : „nedrebėk, mes irgi drebam“.

Kelias namo dar niekada neatrodė toks ilgas. Nors pirmą kartą rugsėjų istorijoje kojų nenusitryniau iki kraujo, pusiaukelėje jau jaučiu nuovargio pakirstas blauzdas. Kai šiaip ne taip nusvirduliuojam iki kambario, su mama akimirksniu nusispiriam batelius ir keletą minučių padejuojam, kaip gera. Nušlepsiu į savąjį urvą ir išsitiesusi po margu apklotu žadu pažiūrėti „Kempiniuką“. Kur tau, pažadai lieka pažadais ir kol Plačiakelnis kovoja su blusų antpuoliu, aš iškeliauju į saldžią miego karalystę. Žinoma, visai neilgam, nes pusę šilto pledo netrukus pasigrobia mama, įsitaisiusi šalia. Pyktauja, kad nerodau šventės nuotraukų, o man nei šis, nei tas pykinti ją tokią dieną. Parodau viską, ką turiu ir mudvi diskutuojam, kad marozo kostiumas šventei visgi nėra tinkama apranga. Net ir nauji treningai nesublizga taip, kaip turėtų. Deja. Taip gera voliotis ant lovos, bet visgi tenka išsiristi iš tos viliokės glėbio ir papurtyti savo kuprinę. O pastarosios kišenėlės dar pilnos vasaros atpustyto smėlio. Kokio jo čia nėra : ir lietuviškasis iš Nidos, ir mainų nuotaika alsuojantis, iš Gdynios paplūdimio atgabentas… Išbarstau paskutines šiltųjų mėnesių smilteles ir naujiems mokslo metams paruoštą krepšį numetu į kampą. Neilgam, tik iki rytojaus.

Toks šiandieninis mano įrašas. Nežinau kaip jums, bet man pačiai labai brangus. Kaip ir žadėjau, pirmąją vėsiojo rudens dieną atverčiu savo prirašytų paslaptėlių kalendorių. Taigi, stebuklai, kuriuos sukūrėm iš raudoniu degančių šermukšnių ir labai ypatingas, daug repeticijų pareikalavęs video sveikinimas dovanojamas jūsų akims ir ausims. Gražaus vakaro. Nors ne, žmogiška šiluma sušildyto rudens.

P.S. Tokią dieną poezijos skiltyje dalinuosi savo eilėmis apie langines…

Darbui ir gynybai pasiruošusi Neda