Jau galutinai įsisukau į mokslų sūkurį ir, tenka pripažinti, po ilgos dienos ne visuomet lieka jėgų prisėsti prie klaviatūros ir surinkti dienos mintis į vientisą tekstą. Kaip bebūtų, šiandien rašau.

Okey, juk privalau būtent tokią dieną pradėti nuo krepšinio. Ilgai netaukšiu, gerai, žaisim su JAV, nėra čia ko plėstis. Visiems aistruoliams linkėčiau atsipalaiduoti ir nieko nebekonstruoti ar komentuoti. Ant veidaknygės laiko juostų matyti, kad didžioji dalis Lietuvos tik ir varto ekspertų straipsnius, kuriuose tikisi rasti kokią mintį – paguodą, užtikrinančią, kad šiąnakt viskas bus puiku. Brangenybės jūs mano, paprašysiu nebeslėgti mūsų rinktinės tarsi sūrio, o tik palaikyti. Skanduoti šalies vardą. Pasidžiaugti tuo, kad nuėjom tiek toli. O visa kita … pamatysim. Bet juk iš tiesų, rinktinei, šaliai, komandai, žmogui kartais reikia tik palaikymo ir drąsinamų šūksnių užnugaryje. Išjunkim savo komentavimo laukelius, mėgaukimės ta ramia tyla. Šiuo atveju, dar galim mėgautis ir krepšiniu. Gero žiūrėjimo, sirgaliai.

Šiandien su draugėmis apturėjau labai turtingą ir nepamirštamą pokalbį. Iš kažin kur ant mūsų pakibo tokia pašnekesio tema : nemirtingumas. Ir ką tas užsikonservavimas amžiams? Kuriems galams jo reikia? Sakykim, iš pirmo žvilgsnio kietai atrodo, anava, gyveni sau patenkintas, nei audros, nei uraganai neima, grožiesi sau pasauliu, savo amžinai jaunomis akimis matai ir akmens amžių, pramonės perversmą, Stalino laikus, o dabar, štai, ir dvidešimt pirmojo amžiaus žavesį… Spangstam, kaip nerealu, kol tėškiu, kad nieko čia nuostabaus. Na, mindai šią žemę be galo, be krašto, pergyveni ir vaikus, ir anūkus, dar proanūkius, palaidoji pro-pro-pro-proanūkius ir taip toliau, ir taip toliau… Visos tuoj susizgrimbam, kad gal ir ne taip šaunu tas nemirtingumas, atsibostų po keleto tūkstantmečių šitos planetos grožis. Viena draugė reziumuoja : „jeigu reiktų gyvent, tai mirčiau.“ Mūsų ketveriukė plyšauja juokais, o mano suolo draugė pasiūlo užsirašyti šią genialią mintį, gal pravers, kai pavasarį driokstelėsim „Vaižgantinės balsais.“

O šiaip jau, šis ketvirtadienis buvo tokia diena, kad protingų minčių nors vežimu vežk. Viena mokytoja prasitarė, kad kultūra išgelbės pasaulį ir man buvo taip įdomu pasiklausyti nuo ko ir kaip ji čia mus gelbės, tik, deja, nebespėjo pabaigti savo samprotavimų mokytoja, o gal ir nuo temos nukrypo… Tikiu į kultūrą, į intelektualius žmones, į dorovės principus ir meną, bet einu po pamokų miesto centro link ir staiga pastebiu rūkančius. Šįkart nepažįstamą merginą, bet dažniausiai vis susiduriu su dūmu besimėgaujančiais bendramoksliais ar šiaip matytais veidais. Taigi, visiškai netyčia pasuku galvą „rūkomojo“ link ir susidūrusi su dūmtraukio žvilgsniu, savąjį tučtuojau nusuku šalin. Tarsi gėda, ko tai nemalonu. Pati jaučiuosi kaip už kampo su cigarete prigauta. Tik paėjėjusi keletą žingsnių susizgrimbu, kad be reikalo taip nesusipatoginu. Panele, juk ne jūs elgiatės, na, nederamai. Ne jūs teršiate praeinančių penktokėlių plaučius savo ištransliuotais dūmais su visokiomis nuodingomis medžiagomis. Ne jums reikia gėdintis, ne jums nusukti akis. Ir iš tikrųjų, kaip pilietis, nusipelnęs gyventi švarioje aplinkoje su sveikais kvėpavimo takų organais, galėčiau spoksoti į tą panelę – tabokinę ir visus kitus, kontrabandą burnon kišančius, kiek tinkama. Tarsi turėčiau teisę skvarbiu žvilgsniu net sugėdinti, juo išsakyti „kaip negražu“, bet kaip visuomet, ak, kaip kiekvieną popietę naivias akis šalin nukreipiu aš. Ir gėda man dėl to, kad gėdijuosi dėl tokių dalykų. Nepatogu man spoksoti, nepatogu už švarų orą bent drąsiu žvilgsniu pasisakyti. Nors iš tiesų tai nepatogus tik vienintelis dalykas – miegoti ant lubų.

Mano laimei, šiai nakčiai įsitaisysiu ne ant lubų, o jaukioje lovoje. Nuo riešų nusimetu apyrankes ir laikrodį, leidžiu rankoms ilsėtis. Nusispiriu šlepetes ir palieku erdvės pėdų kvėpavimui. Rytoj sunkiai kelsiuosi, bet „mažasis šeštadienis“ vien savo buvimu praskaidrins mano, miegalės, nuotaiką. Išjungsiu stalinį šviestuvą, ramybėj paliksiu kompiuterį. Ir jūs viską palikit, šįvakar metas telktis prie televizijos ekranų. Metas, krepšinio šalies žmogau.

Cigarečių nemėgėja Neda