Po šiokios tokios pertraukėlės prisėdu rašyti. Prisipažinsiu, viena didžiausių baimių mano gyvenime – surutinėjimas ir man rodos, kad sunku su šia baime kovoti. Viešai sakau – rutina įtraukia, įsiurbia ir nelieka nei laiko, nei didžiausio noro mažiems gyvenimo malonumams. Pačiai net ir mano dienos regisi ne tokios, apie kurias galėčiau daug ir smagiai rašyti, nors balažin, kaip jos atrodo iš šono. Ot tai naujiena – visą dieną praleidau mokykloje, ot tai stebuklas – nepraleidau nė vienos pamokos. Tiesa, grįžusi namo tėčiui pirmiausia išbėriau jergaukaipnerealiaigeraivisišventiejiačiūdangau, kad nuėjau į matematikos modulį. Per keturiasdešimt penkias minutes išsiaiškinau, kad šioje srityje iš tiesų nieko nedarau, tik grybauju ir čia būtina pabrėžti, kad grybauti nebuvau nė karto, tad galit įsivaizduoti, koks sėkmingas yra mano baravykiavimas matematikos kloduose. Žinoma, mokytoja pasiskubino nuraminti, kad dabar bijoti ir stresuoti nėra ko, mat tai oficialiai galėsiu daryti tik ateinančių metų pavasarį. Okey. Ak, ir dar priduria, kad praradus šitą tašką štai tokiame uždavinyje gali susidainuoti svajone, lik sveika ir pamojuoti savo aukštajai, bet ir tai nieko tokio, nes „pasaulyje reikia pigios darbo jėgos“. Šitaip optimistiškai nusiteikusi parsinešu dar neišspręstų uždavinių, žadu per juos plaukti ir irstytis kiek tik galiu, nes Mamontovas dainuoja : „jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali, tai žibantis saulės miestas tau švies visą naktį iš toli…“ . Šviesk, mieste, o aš čia treniruosiuosi, tikiuosi lemiamu momentu pasiplaukioti kaip Meilutytė.

Visgi, šis trečiadienis buvo lydimas ir gilių pamąstymų apie laimę. Ryte žingsniuojam su mama į darbą ir mums pro šoną praskuodžia vyras, kuris vienoje rankoje spaudžia trapų mažylio delniuką, o kitoje – tarsi kokio dviratuko, ant kurio sėdi dar vienas vaikelis, rankeną. Jaunas tėtis. Gražu pažiūrėti, kai ties kelio ženklu stabteli, vienam leliui pataiso kepuraitę, kad ryto vėjas nekandžiotų mažų ausyčių. Tolyn nuskuba, į darželį. Jam nutolus imu postringauti, kas šiandien laimingesnis – jis, labai jaunas, ko gero, skurdokai mokęsis, apie aukštąsias galbūt nė nesvajojęs vyrukas, keliaujantis su savo vaikais ar kokia jo bendraklasė, dabar kalanti labai madingą teisę, kurią baigusi metams išvažiuos skinti apelsinų į Ispaniją? Kas yra laimė? Mama tarsteli, kad ne visiems lemta profesoriauti, galbūt kažkieno pašaukimas yra būti nepakartojamu tėvu ir vyru. Irgi talentas, irgi Dievo dovana – jam, šeimai, visuomenei. Galų gale, kokie dalykai gyvenime svarbiausi? Prieš akis iškyla, berods, „Prismos“ reklama, kurioje išmintingai porinama, kad laimė yra maža ir artima – šilti drabužiai vėsią dieną, nauja sūnaus kuprinė, vyras, išsiruošęs žvejoti ir taip toliau, ir panašiai (čia, aišku, citavau reklamą). Ir taip jau susidėlioja gyvenimas, kad prieš pat atsiskaitymą mano mylimosios matematikos pamokoje dar sutinku mamą, kuriai, kaip visuomet, galiu pasiskųsti, kaip bijau, jaudinuosi ir kad nuo viso šito man net skrandį sutraukė. Mano nuostabai, mama žino, kokia išmintinga mintimi mane užhipnotizuoti ir tepasako, kad prisiminčiau tą tėvą, matytą ryte. Laimė. Nepriklausoma nuo mano būsimo pažymio, nes, kad ir kaip tai neigtume ar kovotume su šia idėja, esu tikra, anksčiau ar vėliau įsitikinsime, kad nei turtai, nei egzaminų rezultatai nebuvo/nėra tikroji laimė. Žinoma, kol kas man ir pačiai sunku patikėti tuo, ką sakau. Na, bent jau stengiuosi. Sukaupusi pozityvumo atsargas girdžiu, kaip po kojomis šiugžda rugsėjo lapai, stogu nutipena katė, supypsi mobilusis, ekrane matau, kad draugė nerūpestingai klausia, kas užduota , iš tolo galiu užuosti bandelių kepyklėlės gardėsius, namuose baigiu skaityti „Hamletą“, mama laisto orchidėjas, du šunys voliojasi ant žolės, tėtis džiovina lydekaitės galvą, komercinis televizijos kanalas rodo anonsą, seniai nenešiojamo švarko kišenėje randu du litus, užmiegu švarioje patalynėje ir mano siela suvokia, kas yra laimė.

Laimingoji Neda