Su paskutiniais saulės zuikučiais iššokuoti paleidžiu pirmąjį rudens savaitgalį. Sekmadienis darbingas kaip reta, ką tik prirašiau dalykinių laiškų pusei Lietuvos, o dabar teliko laukti krepšinio čempionato varžybų ir pailsėti nuo savaitgalio 🙂
Prabundu palyginus anksti, iki pietų dar toli gražu. Namuose tylu, kad ir kiek besiklausyčiau. Nusprendžiu dar bent pusvalandžiui užmerkti akis, bet šis uždavinys tampa misija neįmanoma. Išplėstomis akimis spoksau tai į lubas, tai į rožinę patalynę ir miego čia nė padujų. Jau galutinai įsitikinusi, kad šiandien keliuosi pirma, išsiropščiu iš lovos. Pakirdau anksti ir tai man suteikia praėjusį savaitgalį pramiegotą galimybę nueiti į bažnyčią.
Maldos namų prieangyje kabo veidrodis (tiesa, jį pastebėjau tik dabar) ir žilagalvės senutės net grūdasi, stumdosi prie jo, energingai šukomis brauko ševeliūras ir, man rodosi, akimirkai pamiršta, kad atkulniavo į pamaldas. Visgi kam tas išsičiustijimas? Žinau. Kadangi pačios nužiūrinėja visus, į Dievo namus susirinkusius, tai mano, kad ir kiti jas akimis be perstojo varsto. Juk kiekvienas apie kitą sprendžia tik pagal save. Deja, jei tau, Onute, taip rūpi Kazytės plaukuosena, dar nereiškia, kad ir pastaroji bažnyčion atėjus tik apie tave galvą suka. Oi, nereiškia… Štai prie altoriaus skaito žodžius : „žmonės, nieko nebūkite kits kitam skolingi, išskyrus meilę.“ Taip gražiai man nuskamba šis sakinys, kad baiminuosi, jog ateis diena, kai būsiu jį pamiršusi, todėl ir užrašau. Kaip teisingai nuaidi tarp aukštų bažnyčios kolonų tariami žodžiai ir man jie rodosi tokie šventi, kad, jei galėčiau, tuoj priskirčiau juos prie Dievo įsakymų. Ir dar tų, svarbesniųjų, kad visi Žemės žmonės jais vadovautųsi…
Grįžusi atlieku jau seniai virš galvos kabėjusius, lietaus prisitvenkusius darbus ir nors dabar nuo jų kiek spaudžia smegeninę, labai lengva ant krūtinės. O gal ir dėl mišių lengva. Dėl rytojaus ramu, dėl to ir lengva. Tiesa, vakar irgi ne kaži kiek sunkiau buvo. Šeštadienis glostė miesto gatveles saulės rankomis ir aš dirigavau mudviejų su draugu pasivaikščiojimui. Juk ne juokai, vien sėdimas darbas prie ilgiausių konspektų dar nė vieno nepadarė sveikesniu. Taigi klaidžiojam ten, kur dar žalia ir kvepia gamta, mat sugebėjau prisiskaityti, kad moteriškosios lyties atstovėms labai reikia (būtina) kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, nes tik ten surandama sielos pilnatvė ar kaip ten mandrai parašyta. Kol ant medinio suolelio valgau kinderį, spėju pasipasakoti, kad ant manęs nugulusią gėlėtą suknelę palyginus neseniai vilkėjo ir mano mama. Šalia sėdintis palydovas nusistebi ir tiesmukai klausia, ar ir aš ateityje sustambėsiu. Tiesa, man nespėjus prasižioti jis pats sau atsako, kad karjeristės nelabai tesustorėja. Kai jau galėtų ir nutilti, dar priduria „nebent tu būsi tokia bjauri bosė, kuri ant visų rėkaus ir per dienas sėdėsi savo kabinete, į kurį visi bijos ir koją įkelti“. Ak, argi aš taip galėčiau? Na, žinoma, ne. Prieinam kompromisą, kad veikiausiai būsiu ta karjeristė, kuri niekaip nepapilnėja.
Prekybos centre renkamės, koks plokštainis geriausiai tiks prie rudeninio vakaro arbatos. Veik susigundom pasiimti „Angry birds“ tortą, ale, kurgi jį dėsim. Pasičiumpam griliažinį skanėstą, čia užbėgsiu už akių, jo irgi buvo pernelyg daug, tad kritom nelygioj kovoj su gigantišku pyrago gabalu. Prie arbatos puodelio tarsi kokie senukai nuščiūvam, kaip staigiai temsta. Ir iš tiesų, sakytum, auksinio vakaro nė nebuvo. Draugas dar bruka mano galvai nesuprantamus konspektus ir trimituoja apie artėjančius egzaminus, o aš nenoriu klausytis. Na taip nenoriu, nors užmušk. Man šeštadienis – pyktauju ir vienai vienintelei dienai taip trokštu pamiršti visas tas jūsų mokyklas, namų užduotis, kontrolinius, egzaminus, aukštąsias, popamokinės veiklos tvarkaraščius ir kitą metų naštą. Tik šį vienintelį kartą leiskit pasimėgauti arbata. Ačiū.
Mielai tęsčiau savo postringavimus, bet komercinis kanalas tuoj ims transliuoti krepšinio varžybas, kurių metu, lietuviai turėtų nukankinti Naujosios Zelandijos atstovų krepšį. Visiems, ketinantiems žvilgtelėti, linkiu įspūdingo reginio. Ir pašūkaukit kaip turi būt ant jaukių savo sofų. Visgi, mes – krepšinio šalies žmonės.
Darbinga (nuo ryto) Neda