Kaip tikra darbininkė niurnu dėl pirmadienio. Tarsi pagal priderimą ši diena mano savaitėje pati sunkiausia ir labiausiai alinanti. Štai sėdžiu priešais vaizduoklį ir rodosi, kad tas pirmadieninis galvos apsunkimas niekuomet nepranyks. Žinau, kad taip nebus.
Prieš gerą pusvalandį suskambėjo tėčio mobilusis ir pakėlusi ragelį turėjau progos šnektelėti su seniai begirdėtu …hm… šeimos draugu? Taigi, pastarasis klusteli, kaip man einasi, kas naujo jaunystės padangėj, o aš tik numykiu mokslai, gi mokausi… Pašnekovas aiškinasi toliau, kiekgi galima mokytis, o aš atsakau, kad tuo užsiimsiu visą gyvenimą. „Aaa, pamenu, kaip sakei, kad būsi šalies prezidentė. Na taip, tau reikia mokytis…“ – kaip niekur nieko tokius dalykus dėsto gyvenimo matęs dėdė. Kai jau išjungiu ragelį išaiškinusi, kad tėtį išsiuntėm į krautuvę grietinės, mama pastebi : „Matai, visi žino, kuo tau būti, tik tu ne“. Tai šitokia tiesa.

Šiandien per literatūrą sėdim grupelėse ir išsijuosę nagrinėjam liaudies pasakas. Kokie netolerantiški buvo Eglutės artimieji ir kaip intelektu spingsėjo žymusis žaltys Žilvinas. Toliau kuičiamės po tautosakos lobynus, kai ant lentos perskaitom klausimą „Ko aš galiu pasimokyti iš liaudies pasakų?“ . Žvilgteliu į konspektuką savo sąsiuvinyje ir už akių užkliūva skaityto teksto siužetas. Gyveno katė ir pelė. Pastaroji buvo darbšti ir sąžininga, o katė, ta nevidonė, baisus padaras buvo, apgaudinėjo peliukę ir suėdė jų bendrai atsargai saugotus taukus. Mažoji išsiaiškino, kas per niekšybės vyksta, bet, deja, po to ilgai nebegyveno. Jos „sugyventinė“ katė šoko ir prarijo cypsiukę. Tai kaip čia išeina? Būk darbštus ir sąžiningas ir va, kokia, ale tipo, katė suvirškins tave pietums. Pati tai rijo be soties visus metus, tinginiavo, pyktelėjusią pelytę, ir tą suėdė, o dabar, kol mažoji tenkinasi skrandžio turinio statusu, rainoji toliau sau šildosi ant stogų. Tai ko išmokstam iš šios pasakos? Su šalia sėdinčiais bendramoksliais nutariam, kad ja norėta pasakyti, jog gyvenimas žiaurus ir negailestingas. Štai kokia tat mūsų prosenelių dabartiniams trečiokams padiktuota pamoka…

Beje, beje, beje. Šiandien choreografijos pamokoje pirmą kartą pastypčiojom grojant polonezo muzikai. Jergau, man net širdis medum apsilieja užgrojus didingiems akordams ir jau mes, mes jau suksim ratus palei abiturientų nosis. Jau mes sustosim reveransui. Jau mes iškilmingai palydėsim vyresniuosius pro sporto salės duris. Kiek džiugaus jaudulio ir iškilmingumo šiose akimirkose, kiek laimės man, kai suvokiu, kaip sparčiai jos artinasi. Tik, deja, antrus metus kaip užsukta ieškau šokių partnerio. Dar peckelis buvau, o jau apie dvyliktokų valsus svajojau, kaip prasisuksiu dailia suknute, o čia dabar, nė nebus kam mane prasuka. Ką darysi, trečiokų deficitas mūsų šokių aikštelėje. Tiesa, galvoje dar turiu keletą nenurašytų variantų ir laikau kumščius, kad tik nusišypsotų sėkmė. Juk sako, atkaklūs pasiekia savo tikslus. Pažiūrėsim, ar veikia ši taisyklė ir gyvenime.

Šįvakar mano akys išvarvėjusios. Jaučiu kaip kaukolę spaudžia ištinusios smegenys. Et, jei tik jos būtų ištinusios. Patinimą jaučiu visame kūne, vidaus organuose ir kauluose. Visur, kur esu aš. Pergalingai pranešu išgyvenusi pirmadienį ir šis mažytis pasiekimas man tarsi šviesa tunelio gale. Ryškia, palaiminga lempute švystelės savaitgalis ir tokiam nepakartojamam orui šnopuojant į nugarą kur nors išeisiu, nes keturios sienos man bus per ankštos. O dabar aš pergalingai įveikiau pirmadienio kalnus, gerokai pasistūmėjau „Hamleto“ skaitymo procese ir kai ramu dėl rytojaus, tikėtina, kad rytojus ir bus ramus. Darbingieji piliečiai, sėkmingos likusios savaitės. Nereikia nekęsti pirmadienių. Verčiau viską darykite taip, kad pirmadieniai nekęstų jūsų.

Pirmadienį apraudojusi Neda