Šiandien kaulus gelia taip, tarsi būtų pati šalčiausia metų diena. Kai eidama iš mokyklos prasitariu, kad man net skrandis užšalo, mus lydintis draugės brolis įsikanda šią frazę ir tuoj replikuoja, jog šis organas apšerkšnija kur kas labiau, kai į mokymosi įstaigą tenka tipenti ankstų rytą. Ką gi. Visą dieną koridoriais slankioju susitraukusi kaip koks šaldytas sumuštinis ir dar prazylioju pietus, nes būdama totaliai išsiblaškiusi piniginę palikau visai kitame krepšyje. Aišku, tame pačiame pastate dirbančią mamą surasti yra tolygu pagauti vėją laukuose, bet šįkart man pasiseka. Nepaisant to, minutės iki skambučio jau surikiuotos ir tiek aš temačiusi šiltą sriubytę. Žinoma, negaliu skųstis – išranki bendraklasė nebekemša „žemaičio“ ir vieną tokį suplotą dalyką kilniaširdiškai pasiūlo man. Iš karto po fiasko per ilgąją pertrauką labai jau sunkiai įveikiu laiptus ir įsitaisau ant medinukės kėdės literatūros klasėje. Visą pamoką mokytoja išraiškingai skaito mūsų kliedesius iš rašinių, o kabineto gale sėdinti mergina dar pajuokauja, jog nuo mūsų ilgą laiką buvo slėptas aktorinio diplomas. Per visą patalpą nuvilnija juokas, kai pacituojama : „ Senoji raštija apdulkėjusi kriokso stalčiuose“. Ir šiaip niekas nė nebebando sulaikyti įsismarkavusių balsų, nes krykštauti tikrai yra iš ko. Kita vertus, gal visai nieko būtų ir susimąstyti, kaip ne kaip, visgi jau didčkiai esam, o dešimtmetis „kalimo“, pasirodo, ne kažin kiek naudos atnešė, rašyti šiandien mokomės iš naujo. Betgi net esant tokioms aplinkybėms, visi toliau prunkštaujam ir šiai dienai vėl pamirštam, kokia atsakomybė slegia pečius. Tiek jau to.
Ar nustebintų jus pareiškimas, kad pradėjau piešti komiksus? Na, turint omeny mano nepakartojamus meninius sugebėjimus, turėtų stebinti. Jei jums jau atkaro žandikaulis išgirdus štai tokią naujieną, tai priverkit stalčių, viskas ne taip, kaip manot. Vieną vakarą jaunųjų žurnalistų mokykloje sėdėjau prie stalo priešais baltutėlį popieriaus lapą ir buvau paprašyti sudėlioti situaciją, kažin ką papaišelioti, prirašyti ar net prajuokinti skaitytoją. Spaudžiant tokiems reikalavimams mintį laiku pakišo vienas mano dienoraščio įrašų, kuriame keiksnojausi ant socialinių tinklų, kuriuose visiems taip maga sveikinti(s) su gimtadieniais, sukaktuvėm, sužieduotuvėm ir skyrybom. Čiupau šią temą už pakarpos ir jūsų akims šiandien pridedu savo komiksinį blyną. Kas žino, gal ir dažniau dienoraščius pailiustruosiu meno kūriniais. Juk būna, žmonės „nulinksta“ į kokias ten moderniosios dailės ar baltųjų eilių lankas, tad kodėl gi aš negaliu kur nors linkti ir nulinkti? Juokiuosi. Labai gardžiai juokiuosi.

Kelinta diena terorizuoju tėvus vis primindama, kaip nerimo gniužulas baigia užspausti mano kvėpavimo takus, dar stemplę ir šiaip visus organus, kuriuos iš viso galima užspausti. Niekam ne paslaptis, jog jau trečiadienį kilsteliu sparnus iki sostinės, į naujųjų JEK‘ų mokymus. Aukštyn žemyn varinėju tulžį savo organizme taip nerimaudama, kad nieko nesuprasiu, nebūsiu pasikausčiusi klausimuose apie kokias ten infrastruktūrų plėtras ir žiopčiosiu paklausta apie balažin kokį įstatymą, priimtą pastaruoju metu ir dar tokį garsų, apie kurį nė negirdėjau. Dar kreizėju dėl to, kad su niekuo nesusibendrausiu, būsiu apgyvendinta su trimis (mažiausiai) maniakėmis, išvemsiu per vakarienę suvalgytą jaučio skruostą ir išvis šita kelionė bus vienas didelis chaosas. Ir dabar, kai jau išverkiau visą negatyvą, pati sau pacituoju Paolo Coelho (beje, labai išmanų vyruką), kuris sakė, kad laivui saugiausia stovėti uoste, bet, dievaži, laivai juk statomi ne tam. Ne štiliui ir mes. Ateina laikas, kai tiesiog susimeti šiltesnes punčiakas į pirmą pasitaikiusį ridikiulį ir išplauki kažin kur, svarbu, kad pavėjui. Šiaurinė žvaigždė šviečia viršum manęs, mirkteliu jai ir esu visiškai rami, jog dabar jau niekaip nepaklysiu.

Jūrininkė Neda