Džiaugiuosi pagaliau prisiruošusi reziumuoti prabėgusius mokslo metus, įsitaisyti krėsle ir klaviatūra surinkti keletą eilučių, kurių jau ir pati pasigedau.

Jeigu atvirai, dar nespėjau susivokti, kad vasaros atostogos jau prasidėjo, nes savo pačios dėka dar sukuosi atlikdama šiokį tokį darbelį, derindama kažin kokius „reikalus“ ir apskritai, kol kas gyvenu vadovaudamasi keista, tačiau gan pavyzdine dienotvarke : pasimankštinti, paskaityti, pažiūrėti „protingą“ filmą, pravėdinti smegenis miesto parke… Dar tik sugeriu pirmąją birželio šviesą, tad praėję mokslo metai man visai neatrodo praėję, o ir įspūdžiai iš tam tikrų įvykių – patys šviežiausi. Nuo pernai metų vasaros man nutiko neįtikėtinų dalykų, tačiau visai TIKĖTINA, kad jums jie nepasirodytų labai jau NEĮTIKĖTINI. Ko gero, verčiausia pasidžiaugti tuo, jog jaučiuosi taip, lyg mistiško tarpo nuo 2014 metų birželio taip ir nebuvo. Man regisi, kad gyvenu vien vasaromis ir tokias savo haliucinacijas esu linkusi laikyti geru ženklu, matyt, tie devyni mėnesiai (skamba kaip nėštumo laikotarpis J ) nedaug kuo skyrėsi nuo saulėtųjų atostogų. Cha, anaiptol. Tame tarsi Atlantida prasmegusiame mokslo metų take teko ir gerokai nusivilti. Ir aplinkybėmis, ir žmonėmis, kas yra neabejotinai skaudžiausia. Klausiau savęs kaip šitaip galima, savo mažyčiu kumščiu trinksėjau į stalą, laksčiau po namus neįtikėtinu greičiu daugiau neturėdama kaip išlieti apmaudo, pykti taip ir neišmokusi. Na, gal kiek griežiau dantimis pati „ant savęs“, kai prisiimdavau atsakomybę už veiksmus, kurie ne mano valioje, kai tarsi Don Kichotas plikomis rankomis bandžiau įveikti vėjo malūnus. Visgi galiausiai nutariau, kad nesigailiu ir to. Ir iš viso, nutariau nieko nesigailėti, o tai, be abejo, labai palengvino iki šiol sunkiausius mokslo metus tiek emocine, tiek fizine prasme.

Pati nežinodama kaip, tarsi kempinė persisunkiau kitų žmonių emocijomis, deja, ne pačiomis geriausiomis. Gal dėl to, o gal grynai dėl atsitiktinumo pastaruoju metu mindžiau medikų slenksčius, visur išgirsdama tas pačias, nieko nekeičiančias diagnozes : jautrumas, nuovargis, įtampa… Jutau giminaičių baksnojimus ir jų protingas mintis, kad sveikata – brangiausias turtas, o mokslai ir visa kita… Tai tik visa kita. Bet kuris suaugęs žmogus pasakytų, kad tai – gryniausia tiesa, tačiau aš naiviai tebesvarstau, kad nė vienas nežinome, kas gi apskritai palaiko gyvybę ir energiją. Kas man gali užtikrinti, kad galybė dalykų, dovanojančių man begales emocijų, nėra organizmo variklis? Kad emocijos nėra kelias grūdintis ir stiprinti įtartinai plakančią širdį? Juk pati, nė nejausdama, pirmąsias atostogų dienas prisiplanavau renginių, akcijų, kelionių ir viso kito, be ko puikiausiai galėčiau išsiversti ir tiesiog šildyti bambą prieš saulutę. Bet ne. Kam sėdėti ramiai, jeigu gali spurdėti, net jei kitų akimis žiūrint, esi ant kranto išmesta žuvis. Gal dėl to praėję devyni mokslo mėnesiai ir buvo tokie puikūs – nesistengiau žiūrėti kito akimis, tiesiog bėgau tekina ir tikėjausi kažkokiu stebuklingu būdu pasiekti savo vasarą. Tai štai, atbėgau. Birželio devintąją galutinai nusprendžiau ką veiksiu po mokyklos baigimo ir, turint omenyje mano pasirinktą kryptį, dar mokykloje prasidėjęs maratonas turėtų tęstis per visus gyvenimo kelius. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi stipri. Ir kai prie manęs prieina žmonės, šypsosi akimis, sakosi pajutę šilumą – jaučiuosi dar stipresnė, galinti duoti truputį daugiau nei imti. Štai kas svarbiausia. O dabar – nusipelniau atostogų.

Bėgikė Neda