Buvau lyg ir nutarusi šiandien palikti kompiuterį ramybėje ir nebekonspektuoti praėjusios dienos, bet kažin kodėl baltu akrilu apteplioti pirštai patys prašosi klaviatūros. Vakarop, po ilgos pertraukos, prisiruošiau padekupuoti. Norėjau jau nuo birželio pradžios, nes per mokslo metus nė svajoti apie šitiek laiko reikalaujantį užsiėmimą nevalia, tačiau vis neradau laiko įsigyti dekupavimui tinkamo daikto. Galiausiai šiandien, man kiek pazyzus, mama pati išsirinko jai reikiamą stiklinį dubenį, kurio puošybą patikėjo į manąsias rankas. Nors pastarosios tokio darbo jau šimtmetį nemačiusios, vos prisilietus prie daikto prisiminiau ką, kaip ir po ko daryti bei užverčiau visus, jau susirastus ir atkapstytus, rankdarbių žurnalus. Net juokinga, kai mintyse sau pacituoju filmo „The Vow“ veikėją : „keista, kai rankos prisimena tai, ką protas pamiršo“. Taigi. Beje, sumąsčiau pademonstruoti savo skaitytojams visą procesą, kurio metu peršviečiamas dubuo virsta, ekhem, šiokiu tokiu meno kūriniu ir paruošti nedidelę „step-by-step“ pamokėlę, jeigu kuris norėtų išbandyti savotišką meditacijos formą. Pasižadu pirmąjį foto-reportažą jums pristatyti vos baigusi terliotis su lakais, akrilais ir beicais.

Taip išėjo, kad, dėl tam tikrų, iš pažiūros juokingų priežasčių, popiet su tėčiu negalėjome likti namie, tad prikalbinome mamą šeimyniniam pasivažinėjimui po miestelį. Labai ilgai ir šnekinti nereikėjo, mat tėčiui pakako pasakyti, kad nuveš ten, kur įsigeis vis dar darbe tebesėdinti mama. Ši, kaip tikra moteriškė, rinkosi drabužių parduotuves ir vadinamuosius „secondhand‘us“. Būkim biedni, bet teisingi – parduotuvėlėse iš „antrų rankų“ apsiperka kokie plius-minus devyniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų, nes, turint omenyje vidutinius atlyginimus, socialines garantijas, kainas ir ekonominę situaciją šalyje, kitur nelabai ir apsišopinsi. Naiviai atrodo merginos, nuo galvos iki kojų apsitaisiusios skudurynuose pirktais drabužiais, tačiau didžiuosiuose šalies prekybos centruose energingai besiblaškančios tarp stilingų vardinių parduotuvių lentynų. Šiuo atveju, jos visiškai ignoruoja faktą, kad iš tokių vietelių per metus įsigyja nei daug, nei mažai – daugių daugiausia septynerius marškinėlius, ir išsijuosusios vaizduoja prabangių priemiesčių damutes, kišenėse teturėdamos tėvų sukrapštytus eurus. Deja, sutiktos kokioje vietinėje padėvėtų rūbų krautuvėje jos rausta, slapstosi taip, kad net norisi prieiti ir pasiūlyti apsipirkinėti naktį, kaip kokiam vampyrui, kad nepastebėtų nė saulės šviesa. Iš tikrųjų, „secondhand‘ai“ – puikiausias išradimas! Niekur kitur negausi tokio paties drabužio, tad nusipirkusi suknią gali jaustis rami, kad kokiame gimtadienio vakarėlyje neteks griežti dantimis pamačius taip pat apsitaisiusią bičiulę. Maža to, neretai ant pakabų rasti galima ir naujų, dar etiketėmis padabintų skudurėlių, kurie nesikėsina iškąsti pirkėjo piniginės vidurių. O ir verkti nereikia, kai netyčia įplėši už eurą pirktus šortus, ką visai norisi daryti autobuse pamiršus vardines pirštinaites. Žodžiu, moralas paprastas – kam gėdintis paprastų ir kasdienių dalykų? Kam gėdintis to, kuo esame? Gyvename taip, kaip gyvename, visi žino – nieko nenustebinsi. Kur kas smagiau apsitempti beveik naują sarafaną ir striksėti būnant savimi, nebijant ir neslepiant nuostabaus žmogaus po anuo drabužiu.

Šiandienai postringavimų pakaks – einu pažiūrėti, gal nudžiūvo ant dubenio nugulę dažai.

Dekupuotoja Neda