Ilgai stebėjomės, kuo neįtikome oro dievams, kad atsiuntė mums tokią Rugsėjo pirmąją. Štai mano „facebook“ draugai iš visų Lietuvos kampelių nuo ankstyvo ryto dalinasi karščiu dvelkiančiomis nuotraukomis, o mes, turbūt vieninteliai visoje šalyje žygiuojantys iškilmingoje eisenoje, buvome taip nuprausti lietaus, kad maža nepasirodė. Kaip pavyzdingi abiturientai po skėčiais pirmiausia slėpėme penktokus, buvo ir tokių, kurie mažiesiems ir savo švarkus atidavė, tad jau galite įsivaizduoti, kokie pasirodėme mokykloje. Šlapi ir varvantys. Bet visgi puikiai nusiteikę, nes Šv. Mišių metu liūdėti neleido nuo žemės per keletą sprindžių ūgtelėjusi mergaitė, kuri baltutėmis pėdkelnėmis šveitė bažnyčios grindis (suprask, ropinėjo be atvangos), paskui voliojosi tarsi iešmas su šašlykais ir šūksnius „mama, einam iš čia“ keitė pareiškimais „mano balionas“. O štai guvi penktokė voros pradžioje netgi rado mažosios mergytės riksmo neužpildytą pauzę ir garsiausiai kaip tik buvo galima tėškė : „ar baigsis čia šitos mišios kada nors, ar ne?“. Nei juoktis, nei verkt. Pasijutau tikrai pagyvenusi, kai žvelgdama į ją iš kone pačios palubės (mūsų ūgių skirtumas tikrai ryškus), ėmiau šnypšti ššššššš ir postringauti, kad šitaip negalima. Nesitikiu, kad ji apskritai atkreipė dėmesį į tai, jog su ja kalbama, bet mergaitė visgi nutilo ir aš lengviau atsidusau, nespėjusi sulaukti pastabų dėl nerangaus muistymosi vidury bažnyčios. Žodžiu, kaip ir minėjau, laimingai ir juokdamiesi iki ašarų pasiekėme mokyklą…
Beprotiškai gera buvo žingsniuoti savais koridoriais aidint plojimams. Beprotiškai gera išgirsti kaip tau dvyliktąją mokyklinę Rugsėjo pirmąją suteikiamas geriausio mokinio vardas, kuris buvo toks trokštamas, laukiamas ir galiausiai išlauktas. Beprotiškai gera nusifotografuoti prie laiptų, kuriuos dar vakar pati puošiau rugiais apipintais varpeliais ir duona kvepiančiomis puokštėmis. Beprotiškai gera ir matyti savo mamą, dalyvaujančią mano paskutinėje mokslo ir žinių šventėje čia, Rokiškyje. Kiek pamenu, į mokytojos darbą ji visuomet žiūrėjo atsakingai bei pasiaukojančiai dirbo nuo pat pirmųjų savo pravestų pamokų. Dėl to (nesiskundžiu, žinoma) mano mama nedalyvavo šventėje, kai aš oficialiai tapau pirmoke ir rankoje pirmą kartą suspaudžiau pamokų tvarkaraštį bei pirmoko pasą. Kiek pamenu, šventę kaip ir šiandien trikdė lietus, o mane atlydėjęs tėtis svarbiausias akimirkas įamžinti bandė senąja juostine muiline. Kabinete mano vardą jis pakabino ant aukščiausios popierinio medžio šakos ir tokiu būdu laimėjo man mažulytę akvarelę, gal tik iš penkių spalvų. Visgi jis buvo mano dienos didvyris.
Penktos klasės scenarijus – panašus. Žinojau, kad tame pačiame pastate yra ir mama, bet šventės metu minioje žmonių jos nepastebėjau. Užnugarį ir tąsyk laikė tėtis, kuris didvyriškai ramstė klasės sienas tiek laiko, kiek reikėjo. Tiek, kiek tęsėsi šventė. Pasiėmęs už rankos vedėsi namo, kur mama grįžo kiek vėliau. Šiandien tėtis priėjo su sidabro grandinėle tarp pirštų ir, kaip visuomet nedaugžodžiaudamas, užkabino ją ant manojo kaklo, palinkėjęs sėkmingos šventės ir „gerų mokslų“. O mama dalyvavo mano svarbiausioje Rugsėjo pirmosios šventėje, nufotografavo mane jau skaitmeniniu fotoaparatu ir įsiamžino su tėčiu bei manimi, truputį ūgtelėjusia Letukių mergyte. Pameni kaip antroje klasėje didžiavausi savo puikiais pažymiais? „Mama, aš vis dar pirmūnė!”
Abiturientė Neda
