Kai pavargsti psichologiškai, pailsėti yra iš esmės neįmanoma. Naktį karšta. Ne, vėsu. Kojas reikia iškišti iš po užkloto, bet staiga būtinai prisimeni pastarąjį siaubo filmą ir kojas tuoj pat prisireikia apmuturiuoti pūkine antklode ir dar neaišku kuo, nes, ką gali žinoti, koks monstras iš palovio iškels savo nupuvusią galūnę ir pastvers tave už elegantiškų pėdų. Ir nesvarbu, kad palovio net neturi. Uh, sakiau, pavargti psichologiškai yra pragariškai blogai. Daugmaž kaip užsiversti sau ant galvos dangų ir dar bandyti laviruoti, nes ant pečių neši viso pasaulio svorį. Po galais, išlaikyti pusiausvyrą darosi sunku…

Kaip bebūtų, atlikusi keletą „mirk – gyvenk“ būtinų padaryti darbų vykdau didžiojo poilsio terapiją. Cha, juk rytoj Valentino diena, nenorėčiau atrodyti kaip išsunkta daržovė. Arba kad mane pamatę žmonės sakytų : pažiūrėk į ją, net burokėlis turi daugiau kraujo (frazę pasivogiau iš kažin kokio kino filmo). Žodžiu, ką daro pavargusi mergina? Ieško naujos suknelės ir dar labiau pavargsta tose paieškose. Su mama sklaidome suknių pakabas. Nesu sektina stiliaus ikona, bet siaubingų drabužių koncentracija nustebina ir mane. Kodėl dizaineriai nesiuva paprastučių, dailučių drabužėlių? Pastebėjau keistą tendenciją merginas sukišti į sluoksniuotų tortų kostiumus. Pasvajokit, nes nesulauksit.

Žlugus pirmajai psichologinio poilsio strategijai, mano laimei, suveikia antroji. Juodoji „Whiskey shot“ arbata ir mėgstamiausi ledai veikia kaip puikiausia terapija. Vienas žmogus man yra sakęs, kad pavargus reikia judėti. Apvirškinus skanėstus jau galima imtis ir to : knygų krūvomis užverstas kambarys šoka, juda, dainuoja, skamba. Puiki muzika, siaubingai sena daina. Smegenys prašosi kokios bukinančios veiklos. Tegul tai bus kompiuterinis žaidimas. O vakare mūsų su mama laukia amareto ledai. Ir tebūnie dar vienas „Whiskey shot“ puodelis…

Na, žinoma, Valentino dienos išvakarėse gėdinga būtų nepakalbėti ir apie meilę, apie kurią iš esmės niekada nekuriu ir nerašau. Gal todėl, kad kaip kažkas yra sakęs, nė vienoje tikroje meilės dainoje nėra žodžio „meilė“. Kai pagalvoji, juokinga, bet gal ir teisinga. Čia tas pats, kaip svarbiausius žodžius pasakyti taip : apsivyniok šaliką, ar ne šalta, tikiuosi, kad pavalgei ir visi kiti niekiniai dalykėliai. Juokinga, bet gal ir teisinga. Ir keista, kad mylintiems žmonėms apskritai reikalinga Valentino diena, komercijos viršūnė. Atrodytų, kai myli, tai myli kasdien, betgi, pasirodo, kad ir jiems, tiems mylintiems, reikia metų dienos, kuri primintų, kad jie apskritai myli ar kažkaip taip. Juokinga, bet gal ir teisinga. Nors kita vertus, gal kaip tik tie, kurie myli, ta diena ir nesinaudoja. Sakykim, kartu 30+ metų, tris kartus trenkę durim ir išėję, bet visus kartus sugrįžę, jie rytoj suvalgys įprastą vakarienę ir eis miegoti į tą pačią lovą. Gal ir nešvęs, nes galbūt švenčia tik įsimylėję, bet nemylintys? Mylintys pirmadienio rytą darys vienas kitam pusryčius, įsimylėję rytoj apsikeis šokoladukais. Juokinga, bet gal ir teisinga. Vieni įsimylėjėliai šokoladukais apsikeis dar kokius trejus metus tą pačią dieną, tačiau ketvirtaisiais metais ruoš vakarienę savo bendruose namuose, nes jau mylės. Kiti, lygiai taip pat įsimylėję, po dar trijų valentynkių vakarieniaus kiekvienas savo bute. Juokinga, bet gal ir teisinga. Ir, neminint meilės vardo, iš šalies žiūrint ji tokia juokinga. Bet gal ir teisinga…

Pavargusi Neda