Jeigu jau sąžiningai, tai vienu metu būti gera studente, gera dukra, gera drauge, gera savanore ir dar plius minus normaliai funkcionuojančiu organizmu ne visada būna labai lengva. Kartais net bandant tai padaryti pinasi kojos, o ką jau kalbėti, kai iš tiesų žygiuoji įtemptu lynu. Iš patirties galiu teigti, kad visi šie titulai ir pareigos paprastai kits kitam netrukdo, bet kai jau įsisuka karuselė, tai tik ir laikykis, kad neišskristum į kitą orbitą. Pastaroji savaitė buvo kaip tik tokia : paskambink tam, pasakyk tą, nueik nežinia kur ir atnešk nežinia ką, nei vieno nepamiršk, kai valgysi, tai tik greitai (iš esmės geriau būtų, kad nešvaistytum laiko tokiems niekams)…

Paprastai mano dienotvarkė būdavo suplanuota kelių valandų tikslumu. Šią savaitę pasiekiau savo rekordą ir laiką nuo „nubėk ten“ iki „ateik čia“ teko susidėlioti net ir penkiolikos minučių tikslumu. Penkiolikos MINUČIŲ. Laimei, didžiąją laiko dalį šviečia saulė ir judėti gryname ore yra išties malonu. Taip ir matau save iš šono: mergaitę ne iš tvirtųjų, kuri ilgas kojas dėlioja net greičiau nei juda paskutinį kvėpavimą išleidžiantys miesto troleibusai. Su dviem kuprinėmis ant pečių, kartais lagaminais ar pirkinių krepšiais. Visada ta, kuriai viešajame transporte vietos reikia truputį daugiau nei kitiems keleiviams. Aišku, neskaitant Kalvarijų turguje apsipirkusių močiučių – su jomis ką ten ir pasilyginsi.

Ketvirtadienio rytą po to, kai vos nenusipirkau gluosnio (!), sutinku ant autobusų stotelės suoliuko grauždama bandelę su lašinukais. Rupūs miltai, kramsnoti tenka greitai, nes rankos šąla. A, o kas dėl gluosnio, tai bėgdama prekybos centro alėja netikėtai aptikau labai gražiai svyrantį augalėlį. Pasičiupau jį į glėbį kartu su tomis neaiškiomis bandelėmis ir keliauju sau išsišiepusi, sakau, gražiai tiks ant palangės. Galiausiai tarsi uždelsto veikimo bomba po kelių minučių į šį procesą sureaguoja ir mano begalvė galva. Atlikusi vieną kitą aritmetinį veiksmą ji pateikia man raportą, kuriame rašoma Kur, po velniais, dėsi tą savo stagarą, Neda, jei namo parsirasi tik prieš vidurnaktį?! Galva, nors ir begalvė, žino, ką sako. Sulakstyti teks į dar mažiausiai tris miesto vietas, tad kurgi aš su savo augalu. Apsisukusi grįžtu atgal ir tik grąžindama potencialų sugyventinį į vietą pastebiu, kad, o jergau, pasičiupau gluosnį. Aha, tikrą tokį. Ne, ne dekoratyvinį, ačiū, kad teiraujatės. Iki šiol galvoju, kaip jam būtų sekęsi augti ant manosios palangės…

Žodžiu, šitaip ir lakstau iki pat penktadienio melsdama visų, kas mane girdi, kad tik nepamirščiau bičiulės dvidešimtojo gimtadienio. Prašau prašau prašau. Ji sako, kad visur tekina bėgu aš, o (jau vien nuo žiūrėjimo) pervargsta ji. Juk galiu vieną dieną metuose jos akyse pasirodyti nors šiek tiek kaip žmogus, o ne ta figūra, kuri kasdien grįžta su tamsa ir išsyk krenta arba į lovą, arba į knygas, tiesa? O, mano mielieji, aš prisiminiau. Ir nors sugebėjau į paskaitas išbėgti be veikiančio tušinuko vietoj jo pasičiupusi tris niekam tikusius, sutartu laiku esu sutartoje vietoje ir lengvai pamėlusiose rankose spaudžiu keletą narcizo žiedelių. Juk kai pagalvoji, koks skirtumas, kur eini ir ką darai, jeigu negali atnešti vienos trečiosios pavasario šalia esantiems žmonėms? Kaip pasakytų vienas dėstytojas,  užsidariusi sėdžiu sau visa laiminga ir faina. Bet dalykai taip neveikia. Dalykams reikia žmonių. Tų, dėl kurių verta leisti rankoms pamėlynuoti. Tų, kurie kasdien visomis įmanomomis intonacijomis kartoja Neda, neda, nEda, needaa, nedaaaaa. Kai pagalvoji, tik nuo to ir daraisi laimingas. Nors mano mama pasakytų, kad aš laimingėju nuo betvarkės gyvenime. Kuo labiau nežinau, ką darau, tuo geriau jaučiuosi. Kai kitos dienos planai gimsta tik šiąnakt, tai ir nervinimuisi laiko mažiau lieka, ir žymiai daugiau stebuklų nutinka. Vienas iš jų – mūsų pokalbis. Kol plepėjau, stogą apklojo tamsa. Rami ir taiki, visai kaip gluosnis, kuris būtų galėjęs augti ant palangės. Bent penkiolikai minučių.

 

Aš Neda

P.S. Truputį pavasarinės šilumos „Neperskaitytiems laiškams” parodyti kviečiu ČIA ! Karmos taškų sąskaita pildoma…