Vakar namo parsirandu vėliau nei ant miesto atsigula tamsa. Juk draugai nebūtų draugai, jei po neįsivaizduojamai varginančios savaitės neišvilktų manęs į miestą, kažin kokį alubarį pilko pastato rūsyje, vien tam, kad pakratyčiau savo ševeliūrą kartu su augalotais vyriškiais, barzdas merkiančiais į alaus sklidinus bokalus.

Jūs žinote, kad aš esu aš, todėl: 1) taip, aš turėjau visą dieną susiruošti ir taip, užmigau prie kompiuterio. Pakirdau tik tada, kai Mamontovas visu garsu suriaumojo ooo, meile, tu mane nugalėjai, ir kol susigaudžiau, kuriame pasaulyje esu, aišku, praėjo užtektinai laiko; 2) taip, jeigu jau vėluoju (nors to pakęsti negaliu), tai vėluoju stilingai. Negaliu nė marškinėlių išsilyginti, jei kambaryje Mikutavičius netraukia ar mylėsi tu mane hey hey eiiiiii, o turint omenyje, kad mano kūnas skambant muzikai visada juda atskirai nuo manęs, būtinai imu šokti. Va taip, tiesiog būtinai. Kad ir kiek vėluočiau. Bičiulė sėdi ant sofos ir it koks mąstytojas žvilgsniu seka tai laikrodžio rodyklę, tai mane. Vėl rodyklę. Tada pasižiūri į mano maskatuojančią fizionomiją. Neatlaikiusi tylaus spaudimo sakau, kad prieš kiekvieną koncertą reikalingas apšilimas, tad nereikia manęs smerkti. Ši atsako, kad jai kaip tik įdomu, kaip greitai galiu susiruošti, jei su bičiuliais susitinku pusę devynių, o dabar, kai šokinėju mūsų mažame žaliame kambarėlyje, yra be dešimt pusė. Bet juk aš galiu, tiesa?; 3)taip, esu tas žmogus, kurio autobusas pravažiuoja tiesiam jam prieš nosį, taip ir nespėjus įšokti. Kol laukiu transporto ir bandau išsiaiškinti tikslų reikiamo baro adresą, mano mobilusis iškrečia piktą pokštą ir suvaidinęs, kad neva labai šalta, išsijungia. NUO STA BU!

Kaip tik tą vakarą įsitikinu, kad intuicija – puikus dalykas. Jos vedina gana greitai atrandu reikiamas, gana daug sveriančias duris ir leidžiuosi žemyn, kur daug dūmų, žmonių, alaus ir mažai oro bei asmeninės erdvės. Apsauginiai prieš įleisdami mane į… sakykime, koncertų salę, pasirūpina pasiteirauti, ar šįvakar ieškau sau poros. Ne, džentelmenai, ačiū, bet ne. O gaila – nusišypso vienas jų, o aš jau neriu gilyn į prieblandoje skendinčią salę. Vos pamačiusi bičiulius išganingai krentu į draugų glėbį ir po akimirkos jau spaudinėju bičiulės telefoną, nes pirmiausia, ką turiu padaryti, tai duoti raportą visiems, kam gali rūpėti mano egzistencija, kad aš daugmaž gyva, net jei telefonas neveikia. O štai čia dar viena nuostabi istorija: nei vieno telefono numerio mano galvoje. Tūkstančių dainų žodžiai, eilėraštukai ir kvaili juokeliai – prašom, bet anei vienos devynių skaičiukų kombinacijos. Belieka tik pasiploti, tiesa? Vėl griebiuosi savo telefoniūkščio, šis sureaguoja. Tai puiku!- džiaugsmingai šypsosi draugai, bet mano SIM kortelė užblokuota. Ne, nežinau PIN kodo. Šalia stovintis bičiulis delnu trinkteli sau per kaktą, esu tikra, jau seniai nematė nieko beviltiškesnio. Ryžtuosi spėti ir sumaigyti bet kokią į galvą šovusią skaičių kombinaciją ir man tiesiog pasiseka. Tiek vargo, o nė vieno praleisto skambučio!

Visą koncertą nugara jaučiu, kaip į mane tiesiogine šių žodžių prasme eina moteriškė. Pagrindinis jos šokių judesys yra ėjimas į kito žmogaus nugarą. ĖJIMAS. Na, o priešais mane rankomis skeryčiojasi tikras roko muzikos entuziastas, nė akimirkai nesiliaujantis maskatuotis kairėn dešinėn. Kas pusę minutės jis atsisuka pasižiūrėti, ar mes dar čia, ir nepamiršta pritariamai palinkčioti galva. Mano šokių judesiams vietos pernelyg mažai, tad belieka palaimingai į viršų kelti jei ne rankas, tai bent jau pirštukus. Spėju išsyk su linguojančia mase pakratyti galvą, stryktelėti į orą ir subliauti porą gerai žinomų frazių, kol laikas paskuba išginti mus į vakaro vėsą, kuri tokia maloni, ištrūkus iš sausakimšos salės. Aš, žinoma, kaip visada neturiu supratimo net į kurią pusę turėčiau kinkuoti. Turėdama omenyje savo orientacijos gebėjimus aš nuoširdžiai stebiuosi, kaip apskirtai tiek laiko sėkmingai judu iš taško A į taško B ir visada nujudu ten, kur reikia. Laimei, vieną vakarą per visą savaitę aš galiu būti visiškai rami, kad manim vienokiu ar kitokiu būdu visgi bus pasirūpinta ir man neteks iki paryčių klaidžioti po miestą: nespėjus nė mirktelėti, draugai jau mosikuojasi savo išmaniaisiais tapšnokliais ir rūpestingai palydi mane iki reikiamos stotelės. Merci, amigos.

Kol naktiniame duše skęsta diena, aš šypsausi vonios užuolaidėlei su saulytėmis: tai velnioniškai geras gyvenimas. Apibarstytas cukraus pudra, linguojantis į būgnų diktuojamą ritmą, kvepiantis mėtų arbata ir skambantis nuostabių žmonių balsais. Šoku duše, o gyvenime!

Neda „grįšiu vėlai“

Už pozityvą ir gerą gyvenimą kasdien balsuoti galite štai ČIA. Mes dalyvaujame konkurse LOGIN !