Diena prasideda pagalbos šauksmu į bičiulių varpines: neškit šen žiogelius, nes mano marškiniai nesusiskliaučia taip, kaip turėtų. Kažkokie nuoširdžiai atviri šiandien, sako, pavasaris. Gerai, gerai – vežu. Ne, visgi ne. Žiogelio man niekas taip ir neatgabena, bet draugės kūrybininkės nebūtų draugės (ir tuo labiau kūrybininkės), jeigu per penkiolika minučių su pleistru nesukabintų mano marškinių iškirptės taip tvirtai ir sumaniai, jog nė nepastebėsi, kad čia imtasi tokių stebuklų. Mielas dienorašti, mano antradienis startuoja pleistro montavimu ties krūtine.

Laimingo atsitiktinumo dėka mūsų pertrauka nuo paskaitos iki paskaitos magiškai pailgėja iki plius minus valandos ir, saulei vaidinant karštuolę, jokio studento neįmanoma sulaikyti tarp betoninių (turbūt) fakulteto sienų. Savo jodo dozės pagaudyti išlendame ir mes su bičiulėmis. Takais takeliais, grynai moteriškos nuojautos vedinos per mažiau nei dešimtį minučių atrandam savo mažytę poilsio oazę, kur kilimėliais išaugusios žibutės stiebiasi į šviesą, kamanė supasi ant mėlynių spalvos žiedelio, o visas pasaulio triukšmas tarsi juodojoje skylėje užstringa tarp dar šaltų Saulėtekio šakų. Man dar nespėjus ant žemės numesti savos striukelės, viena bičiulė atrastą slėnį jau maišo skersai išilgai, šokinėdama nuo vieno žibučių kupstelio prie kito, fotografuodama antradienio šilumą ir kikendama, kad viskas nuostabu. Jos sugaudyti neįmanoma – po gero pusvalandžio iš medžių šešėlio ji išlenda į storą plaukų kasą prisipynusi žibuoklių žiedų. Žodžiu, jeigu matėte animacinį filmą „Ilgo plauko istorija“, jūs pamenate tą epizodą, kai iš bokšto ištrūkusi mergaitė ritinėjasi po gėlių pievas. Taip, jau matot? Tai štai, būtent tokį šiandienos vaizdelį ir bandau aprašyti. Kol ilgakasė vaikėsi netyčia į mergaitišką būrį atklydusį drugelį, mudvi su išmintingąja šios trijulės persona imamės judinti kaulus – tykioje paunksmėje nuskamba Abbos „Dancing queen“ ir nešokti šitoje žibučių jūroje yra neįmanoma. Mudvi keliame rankas į viršų – tu šokanti karalienė, tik septyniolikos. Atrodo, akimirka užstringa laike ir kad ir kiek metų šitaip šoktume, mums septyniolika, virš galvų kyla ir leidžiasi lėktuvai, o mes pasiutusiai laimingos mažame žeme kvepiančiame pušyne. Ir juk niekas nebaisu, nes ko gali bijoti, kai tarsi toje dainoje jaunystė ant ežero supas lelijų baltų valtele…

Ir pavakario šviesai remiantis į aukšto fakulteto sienas mes, žinoma, nemanome, kad saulės yra užtektinai. Užsimetusios kuprinėles ant pečių geros nuotaikos į kairę ir į dešinę sklaidyti keliaujame į senamiestį, būtinai dainuodamos apie tai, kaip keitės ir miestai, ir veidai… Būdama be penkių minučių poete, bet širdy metaliste, aš mėgstu grožiu grožėtis iš toli ir vietoj striksėjimo apie krokus, kai žarna žarną ryja, renkuosi eiti ir ramiai užkąsti, nes, nors nelaikiau biologijos egzamino, intuityviai jaučiu, kad pievelę puošiantys krokai pažydės dar bent valandėlę kitą, jei jau apskirtai pražydo. Bet, pasirodo, tokia racionalumu besibadanti šiandien esu aš viena ir vaikyste kvepiančiame Bernardinų sode esu priversta savo draugėms entuziastėms iš paskos tipenti tuos takučius nuo žiedo iki žiedo, kai mano rankose tabaluoja šilto maisto krepšelis. Nedovanotinas žmonių kankinimas, bet, kita vertus, yra tokia sena kaip pasaulis tiesa, kad mergaitėms reikia gėlių. Na, tai pašokinėkim aplink jas, tiek jau tos bėdos. Vienu alkanu daugiau ar mažiau.

Ir kai tarp medžių viršūnių ima pintis vakaras, mes tylomis sėdime ant suolelio – vieno iš tūkstančių, o skrandžiai galiausiai turi ką virškinti, garsiai prisipažįstu, kad dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia turtinga. Rankoje spaudžiu petražolių vazonėlį, kurį ryte įteikė visada apie visus pagalvojanti bičiulė. Šviesa krenta į mažyčius daigelius ir šalia sėdinti draugė sako, kad reikia padainuoti. Tuomet Bernardinų sode nuskamba lietuviška daina – apie raudoną saulalę, apie žilą kumelę, zylę ir strazdelį, žolyną berneliui ir mergelę, gražesnę už visas žvaigždes. Dainuodamos linguojame, apie mus laksto išsižioję vaikai, šypsodami atsisuka jų tėvai ir, sakytum, į sušalusias rankas kas nukrenta. Nežinau, kaip žmonės tai vadina, bet kartą man sakė, kad aš jaučiuosi kaip sėklytė, iš kurios kalasi daigelis. Iš sušalusių rankų išauga šilta ir jauki laimė.

Neda – sėklytė, iš kurios kalasi daigelis

P.S. Daigeliui augti būtų smagiau, jei savo balsu palaistytumėte jį štai ČIA . Mes dalyvaujame LOGIN konkurse, čia tai bent!