Mano kojos palaimingai ištiestos, galva remiasi į žalsvą kambario sieną, o rankos kvepia apelsinais. Sėdžiu ir galvoju, kad gyvenimas yra geriausia, kas man kada nors nutiko…

Vienuoliktą valandą ryto (neteiskite už žodžio „rytas“ vartojimą šiame kontekste) linguoju senamiesčio gatvelėmis savo violetiniu kaptonėliu primindama žydintį kroką. Į suknutę įsegtas pagal muzikos ritmą maskatuoja raudonas katinukas (suprask – segė), o taktą jam diktuoja mano ausyse skambanti papaparam pam pretty womaaaaan… Iš tiesų netgi labai pretty, kai saulė kutena nugarą, vėjas tampo už plaukų, o kažkur giliai viduje tiek jėgos ir stiprybės, kad pajudinčiau kalną. Dabar pat. Mano mylima bičiulė visai neseniai parašė man, kad esu net ne galaktika, o visas kosmosas. Aš ir galvoju, ar penkiasdešimt trijuose kilogramuose gali būti kažko tokio didelio ir neaprėpiamo, kad net galaktika pasijustų per maža tam masyvui. Turbūt gali, jei didelių plaštakų tėtis šeštadienio popietę paima mano ranką ir sako, kad kai manęs nėra, jam nesiseka. Ak, tie kosminiai dėsniai…

Teisybės dėlei pasakysiu, kad nebūtina atsidurti per plauką nuo mirties, kad prieš akis šviesmečio greičiu prabėgtų visas gyvenimas. Kai pavakario šiluma išsitiesia ant Gedimino prospekto, jo centre gitara skambina toks vaikinukas. Jis užtraukia kažin kokią man negirdėtą dainą ir aš ne akimis, o širdimi jaučiu viską vienu metu: Snaigės vaidmuo pradinės mokyklos spektaklėlyje, didelė šuns letena, mudvi su močiute pusnuogės važiuojame dviračiais, iš nosies bėga kraujas, pirmą kartą tušu patepu blakstienas, prabundu raudodama, mano pliušinis ančiukas, geriu arbatą ten, geriu arbatą šen, man sako, kad bus liūdna, paskui sako, kad viskas puiku, aš bijau, nebijau, kalbuosi, kalbuosi, kalbuosi, tyla…. Nieko. Garbės žodis, akyse praskriejo šimtai šypsenų ir veidų, tada jie visi išėjo pasivaikščioti ir man beliko elegantiškai nusibraukti ašarą, nes, kaip ir sakiau, nebūtina būti pusgyviam, kad išvystum savo gyvenimą. Užtenka pakliūti į sustabdyto laiko mirksnį. Arba išgirsti talentingą gitaristą.

Kai, dienai baigiantis, su bičiule sukame ratus Bernardinų sode, aš jos paklausiu, argi tokiomis minutėmis viskas neatrodo taip beprotiškai beprasmiška? Na, turiu omeny šimtus dalykų, dėl kurių kasdien kvaršiname galvas. Dažnai jie net nepriklauso nuo mūsų valios. Nagi, kas pasikeičia nuo to, kad pavaikštome įsižeidę ar piktai šnairuodami į kolegas? Kuris saulės kampas nuskils, jei vieną kartą nepasirodysim geriausi, gražiausi, protingiausi? Nei vienas, saulė net kampų neturi. Didžiajam sprogimui ruošiasi parko medžiai ir aš sakau, kad jie nenustos jam puoštis kad ir kas benutiktų. Pasisuku į draugę: kiek kvailos beprasmybės užsilikę mumyse, kai iš tiesų pasivaikščiojimas palei Vilnelę su širdžiai mielu žmogumi yra esmių esmė. Vaikiškai lengva, bet dar nesuprantama.

Nuo Trijų Kryžių Kalno atsiveria puikus vaizdas. Iš čia matosi, kokios mažos didžiomis besidedančios bažnyčios, kokie žaisliniai yra kosėjantys miesto troleibusai, koks nematomas yra tas stiklinis dangoraižis, mat, saulei leidžiantis, iš jo telieka nemenkas šviesos atspindys. Čia girdėti triukšmu persisunkusi tyla ir gegužės lingavimas pušų viršūnėse. O aš tik mažasis kosmosas alyviniu paltuku. Strikinėju nuo laiptelio ant laiptelio ir viena iš savo galaktikų jaučiu, kad viskas labai svarbu. Strikinėti nuo laiptelio ant laiptelio yra velnioniškai svarbu. Patikėkit, aš žinau.

 

Visą gyvenimą prieš akis mačiusi Neda

P.S. Prie strikinėjimų prisidėti galite savo balsą LOGIN konkurse padovanodami „Neperskaitytiems laiškams” štai ČIA .