Šią savaitę universiteto kavinukėje man pasisekė parašyti trumpiausią eilėraštį savo rašymo istorijoje. Garbės žodis, penkios eilutės ir, kai dabar mąstau, atrodo, net ir be veiksmažodžių. Įtariu, kad jūsų tapatybės kortelėje žodžių ir tai daugiau negu tame mažyčiame kūrinėlyje. Jį rašydama aš nežinojau, kad dar tos pačios dienos vakarą suvoksiu, kokie tie žodelyčiai teisingi. Kad grukšnodama kakavą penkios minutės iki trečios į užrašų knygelę parašysiu tikriausiai viską, ką iš esmės reikia žinoti apie gyvenimą. Kaip ir sakiau, tą patį vakarą turėjau progos tuo įsitikinti.

Po to vakaro atėjo rytas. Aš nežinau, kur ir kaip prabėgo naktis, kas ją nusinešė ant kupros užsimetęs, bet jos su manimi akivaizdžiai nebuvo. Kai pagalvoji, tai tada ir ryto nebuvo ar bent jau negalėjo būti. Viena tebesitęsianti diena. Beje, studentiška. Pagavusi laisvą valandą tarp paskaitų ir kakavos puodelių skubu namo ir krentu miegoti… kiek? Plius minus keturiasdešimt penkias minutes. Užtektinai, kad atrodytum pusgyvis. Užsnūstu jausdama nuo savęs sklindantį kavos aromatą… Žadintuvas sučirškia 14 valandą, bet kol aš sėdžiu įsirėmusi į sieną ir kalbindama save žodžiais  Neda, prašau, nagi, lipk iš lovos, minutinė rodyklė jau gerokai pasistūmėja šiose lenktynėse ir aš, žinoma, jau vėluoju. Graži ir koviška būtų popietė, jeigu per Gedimino prospektą nereikėtų leistis bėgte. Na, bent jau nešalta.

Pastebėjau, kad kai savyje išgyvenu stiprias emocijas, kažin kur dingsta fiziologiniai kaprizai. Gali truputį miegoti, o gali ir truputį nemiegoti. Kažką suvalgyti arba ne. Nueiti į tualetą dabar arba po trijų valandų, nėra didelio skirtumo. Kaip pasakytų mano bičiulės, totalus išskridimas į kitą dimensiją. Taip aš nugyvenau tą tęstinę dieną be nakties, bet paskaitoje apie Platoną mano dūšia grįžta į kūną. Ir baisiai norisi valgyti. VĖL. Žinai, kad mamai nepatiks, kai per pertrauką kinkuoji iki artimiausio kiosko ir griebi nei suteptą, nei nesuteptą sumuštinį ir godžiai susikiši jį į skrandį džiūgaudama, kad pirmasis ir vienintelis dienos maistas pasiekė pilvą. Tada vėl bėgte.

Vos pasibaigus dar vienam akademiniam užsiėmimui mes sėkmingai bėgame toliau. Šįkart tai vadinasi maždaug nueik nežinia kur ir parnešk nežinia ką. Ratais kvadratais maišomės senamiesčio labirintuose, kol galiausiai atsigabename žiūrėti spektaklio. Po kokių keturiasdešimties minučių mes stebime pasirodymą gurkšnodamos beržų sulą ir žvilgčiodamos į laikrodžius, nes šįvakar dar reikia suspėti į roko koncertą. Aš jums sakau, moksliukai linksminasi geriausiai.

Dar diskutuodamos apie ką tik išjaustas emocijas stebint spektaklį sutemų glostomomis gatvėmis jau sukame į vieną daugelio Vilniaus barų. Esu kaip visada geniali pati padariusi išvadas apie tai, kad kam ta staliukų rezervacija, vis tiek bus koks vienas kitas laisvas. Aha, pasakiau ir prisnigo. Ankštokame rūsyje spaudžiamės tarp visokio plauko žmonių, laimei, visi jie atrodo net keistai geranoriški. Vienintelis kompanijos vaikinas sako, kad geriausiu atveju koncertas vėluos pusvalandį. Aš, kaip nepataisoma optimistė, lažinuosi vėlavimo limitu nustatydama 15 minučių ir, žinoma, pralaimiu. Atlikėjų dar nematyti, o štai barmenas jau spėjęs įkyrėti. Net greičiau nei per 15 minučių, tiesą sakant.

Galiausiai romantiškomis lempelėmis nušviestas rūsys ima skambėti ir viskas atrodo truputį geriau nei yra. Iš pradžių mano šokių judesiai yra pernelyg ribojami aplinkui mus linguojančių klausytojų. Visi kartu esame priversti darytį tą įspūdingą galvos kinkavimo ir tūpčiojimo manevrą, svarbu tik, kad į taktą pataikytume. Po kiek laiko erdvė aplink mus tarsi išsiplečia, o gal mes persikeliame į kitą orbitą ir jau galima pajudinti vieną kitą ranką, siūbtelėti klubais. Va taip. Šią akimirką pasidžiaugiu, kad trumpais plaukais galiu mosikuotis kiek noriu, kratyti ir purtyti savo ševeliūrą kiek tinkama, nes tokiu būdu mažai kam tesutrukdysi. Pro muzikos gaudesį į mano ausį draugė sušunka Neda, širdy tu esi metalistė! ir mes jau nesiliaujame lingavusios. Koncertui baigiantis matau, kad viena mano bičiulė jau atrodo kaip Miegančioji Gražuolė roko koncerte, bet jos akys blizgėte blizga ir, nors nusivariusios nuo kojų, mes iš tikrųjų jaučiam tarsi šalta upės srove užliejantį pavasarį.

Tuščioje autobusų stotelėje visi tarsi taikos pypke pasidaliname vieną giros butelaitį. Mudvi su bičiule stryktelim į turbūt paskutinį mūsų maršrutu riedantį autobusą šiąnakt. Pro langus matyti miegoti besiruošiantis Vilnius, o čia, tuščiame autobusėlyje, bičiulė ištraukia porą šokoladu aplietų vaflių. Ir važiuojam mes šitaip, pasirėmusios viena į kitą, su vafliais rankose ir mieguistomis šypsenomis veiduose. Kada, jei ne dabar.

Prieš užmigdama dar spėju užuosti, kad mano plaukai dvelkia baro dūmais.

Širdyje metalistė, o gyvenime Neda

Studentiškus „Neperskaitytus laiškus” kviečiu palaikyti konkurse LOGIN. Jūsų balsas laukiamas štai ČIA !