Pavasaris iš tiesų keičia situaciją. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti fenomeną, kai būdama pelėdų pelėda atsibundu dar prieš sučirškiant žadintuvui ir Gedimino prospektu pėdinu valanda anksčiau nei turėčiau? Vyturiauju kartu su gražiausio lietuviško jomarko dalyviais, ant prekystalio kraunančiais medinius šaukštus.

Ir tada šis tas nutinka. Pėdose pajuntu jausmą, kad nelabai einu – greičiau jau šiek tiek šokčioju, veik nesiekiu žemės. Einu, kai kažin koks gaiviai vėsus oras kvėpuoja tiesiai į mane. O, kaip romantiškai jis kvėpuoja! Uosdama medžio kvapą ir lietų einu tolyn. Ir sustoju tik prie Katedros varpinės. Nuo čia tarsi jūra banguoja Lietuva – su savo verbom, šaukštais, duona ir megztomis pirštinėmis bei tais moliniais paukštukais, kuriems papūtus į uodegą šie užgieda. Katedra puikuojasi plakatu, skelbiančiu, kad Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas. Pasisukus į kitą pusę ryto saulės dar nepakutenta plazda ji, mūsų vėliava. Ir aš nežinau kodėl, nežinau kaip, bet tą vieną ryto tylos momentą su Vilniaus senamiesčiu pasidalinu savo ašara. Iš po akinių stiklelio ji išrieda labai šviesi išvien su mintimi kaipgi gali nemylėt? Mūsų vėliavėlės, mūsų Kazimieras, mūsų žmonės, žiedžiantys puodus. Mūsų klaidžios gatvelės, klegančios visomis tarmėmis. Ten toliau kovo siautulį didžiuodamasis stebi Mindaugas ir aš nesuvokiu, kaip galėtų stebėti kažkas kitas. Tokia jausmų polka paprastai manęs nekankina, bet, garbės žodis, šito pašėlusiai seno miesto širdyje manoji sudunksi stipriau. Sakytum, akimirkai yra sustabdoma ir tada paleidžiama iš naujo labai lengvai, mygtuko restart paspaudimu. Tai visada bus mano ir mūsų. Negaliu to paaiškinti, nors ir labai norėčiau, negaliu net aprašyti. Gal čia vienas tų jausmų, kuriuos visi vadina kaip tik netingi? Patriotizmu, meile tėvynei, gyvenimo džiaugsmu ar pasididžiavimu? Aš sakyčiau, ta emocija vadinasi „Pavasaris Lietuvoje“ (nes kur kitur jis gali būti?).

Su „Pavasario Lietuvoje“ jausmu senamiestį palieku vėlyvą popietę. Sumaniusi kiek pasivaikščioti aplenkiu man puikiai pažįstamą stotelę ir kinkuoju toliau, į ausis susikišusi savo mažytį pasaulėlį – ausines. Keliauju čiaumodama šokoladu aplietą sūrelį, tūkstantąjį kartą klausausi tos pačios dainos ir jaučiu, kaip po truputėlį į šonus linguoti ima mano klubai. Laikykitės, prašau, nagi, į vietą. Jiems velniop ir kad ir kaip normaliai bandau eiti, žinau, kad praeiviams atrodau tarsi treniruočiausi šokinį ėjimą, jei tik tokia sporto šaka kada egzistuotų. Pamenu, kaip šiandien pietaudami draugai kikeno, kad jeigu nori sužinoti, ar pasielgei teisingai, ar iššniukštinėti aplinkinių nuomonę apie šį bei tą, tai pasakyk tą faktą Nedai ir žiūrėk į veidą – jis yra mažas nedėkingas išdavikas. Sakau jums, pastaruoju metu mano veidas yra visiškas lakmuso popierėlis: kuo toliau, tuo mažiau man išeina būti ramiaveide (čia tie žmonės, kurie būdami bet kokios nuotaikos išlaiko tą pačią mimiką) ir aš vis labiau pasiduodu gyvaveidiškumui (toks nevaldomas procesas, kai viską, ką pagalvoji, į viešumą kaip žirnius į sieną išberia gerai treniruoti tavo veido raumenys). Tai štai, dabar galvoju, kad veikiausiai taip pat yra ir su mano kūnu : kai jis jaučiasi gerai – jis visiems šaukte šaukia pažiūrėkite, koks aš šiandien puikus, tuoj pradėsiu šokti polką su ragučiais tiesiog čia, autobuse. Ir taip, kartais tai atrodo gana keistai. Bet kai pagalvoji, juk Pavasaris Lietuvoje! Baisaus čia daikto, kaip kas kam atrodo. Jeigu atrodo, reikia žegnotis, o jeigu dienomis kaip ši truputį skraidai… tai skrisk!

Gyvaveidė Neda

P.S. Jeigu : a) lankotės Kaziuko mugėje;  b) nesilankote Kaziuko mugėje;  c) nežinote, kas yra Kaziuko mugė;  kviečiu palaikyti „Neperskaitytus laiškus” konkurse LOGIN ir vieną kartą per parą spustelėti ČIA bei „balsuoti”. Juk priklausote vienai iš anksčiau išvardintų kategorijų, tiesa? 🙂