Man patinka šunys. Ypač tais momentais, kai nesikuisdami, nedūsaudami ir nesiversdami per galvą guli šalia, kartu su manimi klausosi muzikos, stebi, kaip rašau ar skaitau. Kiek jau jų turėjau, visi taip sugebėjo ir man atrodė, kad jie žino, kas man reikalinga, maža to, mus siejo tas pats skonis muzikai ir knygoms. Galbūt dėl to, nepaisant mano nuolatinio tauškimo ir daugybės galvoje besisukančių, tik ne visada balsu ištariamų minčių, visada mėgau žmones, su kuriais galima jaukiai patylėti, nes jie supranta.

Ir ne, šitas tekstas neturėjo prasidėti nuo šuns, bet kitaip neišėjo, kai vienas toks šlapiu snukiu glaudžiasi prie mano nuogų kojų. Tiek jau to. Iš esmės, visos pastarosios mano dienos klostėsi ne taip, kaip įsivaizdavau, bet tai toli gražu nereiškia, kad jos rutuliojosi prastai. Galbūt net priešingai – kadangi gyvenime viskas vyksta teisingai (taip, kaip turi vykti), aš turėjau progos stebėtis, kad turi vykti būtent taip.

Būna, kad žmonės nueina į mylimo atlikėjo koncertą ir paskui mėnesį bando atsipaipalioti, nes viskas buvo taip garsu, taip ryšku, taip tikra ir taip laukta, kad prireikia laiko susivokti ir aprėpti tą dydį. Panašiai šį pavasarį gyvenau po akustinio Jason Mraz koncerto ir dar ir dabar atrodo, kad kartais, kai naktį būna tylu, kažkur sąmonės užkaboryje sušmėžuoja jo balsas, paskutinis gitaros akordas, bet tik ne vaizdas, nes mano akiniai buvo pernelyg silpni, kad galėčiau gerai įsižiūrėti į jo veido bruožus ar net mimikas. Galiu pasakyti, pirmą kartą džiaugiuosi savo apgailėtina rega, nes tą vakarą su savimi turėjau tik garsą ir kone per kulnus trenkiantį virpesį. Galėjau daugiau jausti ir mažiau žiūrėti, o to visiškai užteko tam, kad tas žmogelis scenoje išjudintų mano ašarų liaukas ir skruostai sušlaptų. Šiomis dienomis aš jaučiuosi panašiai – pagauta daugybės minčių ir svarstymų po vieno gražiausių koncertų – mamos gimtadienio.

Niekada nemaniau, kad taip greitai ateis tas laikas, kai su padėklais apie šeimos stalą ratus sukusi močiutė užleis tas pareigas man ir frontą laikysime mudvi su mama. Šitiek metų stebėjusi daugybę gražių susitikimų ir pasiruošimo jiems tądien pati turėjau pasiraitoti suknelės rankoves ir įsivaizduoti, kad žinau, kaip tai daroma – gražios dėlionės vaisių lėkštėje, dailiai perlenktos servetėlės… O aš, savo nuostabai, ir žinojau. Kažkur giliai, gal tolimiausiame smegenų vingyje slėpiau ir dešimčių kadaise girdėtų dainų žodžius, kurie netikėtai ėmė kilti paviršiun šviesiame kambaryje užgavus gitaros stygą. Visi dainavo. Buvo vėlus vakaras, paskui buvo vidurnaktis, paskui buvo ankstus rytas ir nuo vaikystės savo dydžiu ir tamsiais kampais gąsdinęs namas skambėjo taip garsiai ir pakiliai, kad nesigirdėjo, kaip palėpėje vaikšto vėjas, verčiantis vaitoti ir taip kosėjančius laiptus.

Džiaugiuosi, kad savo akies mirksniu sugebėjau pagauti momentą, kai mudvi su mama sėdėjome skirtinguose šventinio stalo šonuose, o močiutė per keletą metrų šypsojosi nuo jo galo. Tuomet dainavome kažin kokią seniai primirštą dainą ir spėjome susižvalgyti normaliais, tikrais, į sielą nukreiptais žvilgsniais. Turiu pripažinti, sekundei suėmė nelauktas perštėjimas ir man pasidarė visai graudu, bet ne dėl to, kad kas būtų negerai, ne dėl to, kad matau savo šeimą besikeičiant, ne dėl to, kad glėbys grožio paliko kažkur vaikystės albumuose, bet tik dėl to, kad vienoje dainoje man nesuprantamais būdais mums pavyko vieniems į kitus pasižiūrėti dabar, šią akimirką, pažiūrėti į tokius, kokie esame, kokiais tapome, o ne tokius, kokius norime ar esame pratę matyti. Mes apsidairėme ir, kas ten žino, galbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo pasidžiaugta laiko tėkme.

Ir kai virtuvėje skalaujant stiklines kažkas pastebi, kad jau švinta, namas nutaria eiti ilsėtis, o man topteli, kad močiutės namuose pirmą kartą į patalą atsigulu paskutinė, krentu ant gelsvos sofos po kažin kokiais ragais, matyt,  velionio senelio išrūpintais. Šalia atsigula mama, mes suremiame galvas, ji labai šiltai kvėpuoja ir dar mažiausiai valandą mudvi kikename prisimindamos kiekvieną per vakarą išgirstą juokelį ar įsivaizduodamos situacijas, kurių niekada nebus, bet jeigu būtų – ak, kokios jos būtų! Jeigu šį rytmetį čia būtų senelis, jis kur kas anksčiau būtų suskubęs mus varyti į lovas. Mes su mama juokiamės. Jeigu būtų. Gal net kumščiu trinktelėtų per stalą, bet ne. Didelė tikimybė, kad apsimestų dėl ko nors susikrimtęs, pyktelėjęs ar nepatenkintas, bet širdyje slapukiškai kikentų, nes jam būtų gera po šiuo stogu glaustis kartu su visais. Tikrai būtų. O mes dar juokiamės, kai išgirstu pirmąsias paukščių treles už lango, kambarys snūduriuoja nušviestas ryto ir močiutė veikiausiai tuoj kils savo kasdienei kelionei pas karvę. Šita diena prasidėjo anai nepasibaigus ir kartu su čiulbėjimu kieme mes užsnūstame, galvai maloniai ūžiant nuo, rodos, tik nutilusios gitaros.

Numigusi kelias valandas aš vėl kelionėje, nes negalėčiau praleisti taip laukto susitikimo su bičiule. Net jei šalia neturiu kitos suknelės, nepasičiupau knygos, o iki tikslo – daugiau nei trys valandos kelio. Argi daug dėl brangių akimirkų?

Ir štai aš sutinku draugę, kuri klausia, ar turiu stiklainiuką, nes ji nešiojasi šiaudelį. Nusišypsau plačiausiai, kiek begaliu, nes žmonės nešneka tokių dalykų, žmonės nesinešioja šiaudelių ir žmonės nepradeda kvykti iš džiaugsmo, kai sutaria, kad tuoj pirks trijų kilogramų arbūzą. Na, bet mano draugai taip daro ir aš žinau, kad kol bus taip naiviai besišypsančių nuo minties apie arbūzą, tol iš pasaulis tikrai turės priežastį suktis. O man beprotiškai gera nežinoti, kiek valandų, vartytis lovoje kemšant saldutėlio arbūzo gabaliukus ir jaučiant, kad mudvi su bičiule šią akimirką viena kitai esame saugus prieglobstis. Ir matyti, kaip ji tiesiogine šių žodžių prasme parvirsta ant šono iš juoko, kai aš prasitariu, kad „mano logika labai logiška.“ Už lango vėjas negailestingai talžo medžių viršūnes, manau, joms vėsu.

O kai sekmadienis juokaudamas čia praplyšta lietum, o čia kutena saulės šviesa, mes su mama ir seniai matyta teta brendame žolę botanikos sode pasiruošusios puikiam koncertui. Per dvi valandas vėjais nepaleidžiame nė vienos dainos ir nuoširdžiai „atšokame“ kiekvieną jų. Pagalvoju, kaip gera, kad aplink mane visi jauni. Ar vakarėlis su draugais, ar su tetomis ir dėdėmis – visos tos naktys puikios, nes tiek energijos dar reikia gebėti įsivaizduoti. Laimė, kad nuo mažens žinojau, jog jaunystė – ne skaičiai asmens tapatybės kortelėje. Tad mes ir šokame.

Daug kam prireikia laiko, kad atsigautų po koncertų. Man taip niekada nepavyks, nes, vaje – šitas gyvenimas – vienas didelis ir nepamirštamas koncertas.

Dainuojanti Neda