Šiandien nuo pačio ryto spėjau susirūpinti, kad kažkoks ramiai vingiuojantis tas mano gyvenimas ir nėra ką įdomaus papasakoti net savo dienoraščiui. Tai štai, kol aš taip dievagojausi, linksmų plaučių būtybė ten, viršuje, juokėsi ir dėliojo man neprognozuojamos dienos planą.
Pirmiausia, aišku, turėjau progos įsitikinti, kad vaistų nuo žioplumo tikrai nėra ir greičiausiai dar ilgai nebus (jeigu surasit kokią internetinę parduotuvę, kur galima jų įsigyti, tai rašykit man). Tai štai, po gardžių, beje, pačios gamintų pietų išsidrėbiau ant sąmoningai neklotos lovos ir įsijungusi gana neblogą video paskaitą tikėjausi ramiai virškinti savo omletą su sūriu. Deja, bežiūrėdama į mėgiamo žurnalisto veidą prisiminiau, kad (kaip netikėta!) dar ryte Saulėtekyje esančioje bibliotekoje palikau savo atmintuką. Po galais. Su drauge greitai apskaičiavome, ar verta važiuoti jo ieškoti, išskyrusios pagrindinius argumentus : 1) nuo tos akimirkos, kai likimo valiai palikau savo daikčiuką praėjo 4-5 valandos. Viena vertus, gana daug, bet bičiulė tikino, kad Vilniaus universitete bent jau teoriškai turėtų mokytis gana padorios mąstysenos žmonės, kurie bent jau teoriškai neturėtų vogti vargšių pirmakursių pamestų atmintukų; 2) USB raktelis dar visai naujas, todėl iš esmės jį būtų gaila prarasti lygiai tiek, kiek gaila prarasti naują pirkinį; 3) į naują atmintuką dar nespėjau įkelti jokios svarbios informacijos, IŠSKYRUS savo rašto darbus. Keturis; 4) draugė norėjo išlįsti iš namų. Taigi, pasvėrusios argumentus už ir prieš, vėlyvą popietę užšalusiu autobusu nusikratėme į kitą rajoną.
Aišku, galėčiau pasakoti, kaip bičiulė šiai kelionei pasirinkusi geriausiai slystančius batus visiškai nepaėjo ledu, arba galbūt būtų visai įdomu apžvelgti mūsų emocingą diskusiją apie tai, kas yra tikra poezija. Vis dėlto visus šiuos pasakojimus šimtu procentu nustelbia faktas, kad nukakusi į skaityklą, kurioje lankiausi ryte, neprisiminiau, kuriuo kompiuteriu dirbau. Tad galima tik įsivaizduoti, kaip mes atrodėme, kai sukome ratus apie besidarbuojančius studentus ir keistai krypuodamos galvomis bandėm pamatyti, kurio kompiuterio nugaroje it durklas įsmeigtas styro mano atmintukas, jei apskritai jis dar kur nors styro. Mažiausiai tris kartus apėjau vieną stalą būdama tikra, kad kažkoks USB raktelis viename iš kompiuterių tikrai yra. Atidžiau įsižiūrėti negalėjau, nes visa darbo erdvė prie to stalo buvo sausakimša studentų. Ir taip kraipau galvą, ir taip : nematau, ar mano raktelis, ar ne. Jau buvau beįsiterpianti į intelektualų pokalbį, kai du vaikinai pakilo nuo stalo ir kažkur išėjo. Galbūt buvusi mano darbo vieta (GALBŪT) atsilaisvino ir aš galiausiai prisiartinau prie kompiuterio nugarėlės. Aha, užrašas ant USB tiksliai tas, išvaizda tokia pati. Pastvėriau raktelį ir nugūrinau į kitą skaityklos galą, kol manęs dar neapkaltino įkyriu sukinėjimusi apie svetimus nešiojamus kompiuterius ir kolos butelius. Prieš išnešdama savo fizionomiją iš bibliotekos susivokiau, kad būtų gana protinga patikrinti, ar raktelis tikrai mano. Na, tik apsidrausti, ar išsinešu savo keturis rašto darbus, ar vagiu vyresnio studento išmintį, sukauptą jo USB rakte. Atradusi vienintelį laisvą kompiuterį greta jo sėdinčio studento klusteliu, ar čia laisva, ir kai jis kažką sumurma net nepakeldamas į mane akių, aš galiausiai lengviau atsikvėpiu, nes rastoji laikmena iš tiesų yra mano. Misija įvykdyta.
Kai maniau, kad diena baigėsi, sulaukiau netikėto kurso draugės pasiūlymo keliauti išbandyti nemokamų grožio procedūrų. Kad jau iššvaisčiau dieną ieškodama po visą Vilnių išmėtytų savo daiktų, tai vakare galima ir pasilepinti. Skambteliu dar vienai bičiulei ir į namus įbėgusi vos penkiolikai minučių vėl išeinu. Kol stotelėje mindžikuoju įsivaizduodama, kad mano lingavimas veja šaltį tolyn, sumaigau reikiamą adresą vienoje išmanių mobiliojo programėlių ir jau matau, kad per aštuonias minutes tikslą tikrai pasieksime. Po to kai apsikabiname su drauge, aš kaip didžiausia pamaiva išsitraukiu už pačią save išmanesnį įrenginį jau pasiryžusi pademonstruoti, kaip nepriekaištingai veikia navigacija. Na, gal ir veikia, bet tik ne šįvakar, tik ne Šnipiškių rajone. Mano tapšnoklis užsispyrusiai tyli ir niekaip nemirkteli net mažiausia šviesos spingsule. Netrunku suprasti, kad išmanusis stebuklas užšalo ir dabar jau teks suktis kaip išeina. Šiaip jau būtų nieko tokio, išskyrus tai, kad gana tamsų vakarą su drauge esame nepažįstamame rajone, neturim supratimo kur eiti ir kita bičiulė, su kuria turim lepintis grožio procedūromis, net negalės man prisiskambinti. Tiek jau to, mane ramina šiaulietė ir tikina, kad viską rasim. Galiu pasakyti, reikiamą gatvę aptikom akimoju, bet kelias nuo 30 iki 32 pastato mums buvo tikrai ilgas. Lepintis savotišku SPA turėjome jau nuo 18 valandos, o likus dešimčiai minučių iki sutarto laiko mes dar nesuvokėm, į kurią pusę apskritai reikia eiti. Pabėgėjom kiek, spaudžiant nevaikiškam šaltukui, ir kone atsitrenkėm į gana pakaruoklišką virvę. Va taip sau, ant medžio šakos mataruoja virvė, kiek įžiūrėjau prietemoje, net ir su kilpele. Virvės galiukas nukaręs tiek, kad užtektinai išgąsdintų skubantį praeivį. Skubantį, bet ne žiauriai vėluojantį. Gūžtelėjusios pečiais mudvi su drauge šitą avangardinio meno (tikiuosi) kūrinį apeiname ratu ir galiausiai atrandam namą, paženklintą 32-uoju numeriu. Dar ir beveik laiku. Prie mūsų išsyk prieina nepriekaištingą makiažą susikūrusi mergina ir klausia, ar mes pas Skirmantę. Bene aš žinau, pas ką aš. Taip ir pasakau maloningajai darbuotojai. Dar burbteliu, kad laukiam draugių ir makiažo guru, patikrinusi mūsų sąrašą telefone, supranta, kad nesam nekviestos šarlatanės. Ji tik paprašo paskubinti drauges, kurių vis dar nėra. Mano bičiulė susuka mergaitiško vakarėlio organizatorei, kuri užsispyrusiai tikina, kad ji jau vietoj. Kokioj vietoj, jeigu mes vietoj? Kokias dvi minutes aiškinomės, kur yra ta vieta, kur mes turim būti, nes pasak mūsų kolektyvo, visos atėjo ten, kur reikia, tik kažkodėl į skirtingus pastatus. Pokalbiui skrendant visgi išsiaiškiname, kad mūsų duetas yra ten, kur ir turi būti. Netrukus sulaukiame ir paklydėlių, o grožis ima lietis per kraštus.
Ką ten lietis, kai savo darbą mylinti konsultantė vis klausinėja ar užsitepus to ir ano oda švelnesnė, lygesnė ir visos mano bičiulės tikina jaučiančios skirtumą, o aš sėdžiu kaip nusileidusi iš Mėnulio ir nesuprantu, kodėl jausmas toks, kaip kasryt nusiprausus. Kur mano aksominė oda, a? Konsultantė siūlo išmokti susikurti kasdienį makiažą ir paklausia manęs, kokio tipo blakstienų tušą mėgstu. Iš karto nustėrstu, kad jie apskritai turi tipus ir renkuosi tokį patį, kaip draugės. Negaliu sakyti, kad visiškai nemoku dažytis, bet akivaizdu, kad tai tikrai nėra mano stiprioji pusė. Judindama lenktą šepetėlį, aišku, brūkšteliu nei šen, nei ten, išsimaklioju akies voką ir kol niekas nemato, nuvalau savo nemokšiškumo pėdsaką pirštu. Mintyse išsyk iškilo prisiminimas iš vieno Naujųjų sutikimo vakaro, kada ruošiausi atsisveikinti su 2014-aisiais. Tą vakarą pirmą kartą pati bandžiau tušu pagražinti blakstienas ir, besistengdama tai padaryti kuo geriau, kone visą šepetėlį suvariau sau į akį, vos jos neišsidūriau, apsiblioviau iš to nemalonaus jausmo akyje ir visas, iki to momento ant mano veido nugulęs makiažas (kiek jau jo ten buvo) nuėjo šuniui ant uodegos. Laimė, tai nesutrukdė man sutikti Naujųjų.
Ir išties, kokia laimė, jog žmonės tokie skirtingi. Kad nemoku dažytis blakstienų, kad, ko gero, niekada gyvenime nepasidarysiu tokio lygio makiažo, kokį išvydau ant mus sutikusios darbuotojos veido… Aš juk moku užkabinti voblerį ant spiningo, sumontuoti filmuką, nudekupuoti papuošalų dėžutę ar vienu prisėdimu parašyti straipsnį. Kokia laimė, kad žmonės tokie skirtingi ir beprotiškai nuostabūs!
Gražuolė Neda