Dienai dar net neprasidėjus, kambario draugė besikraudama kelioninį krepšį entuziastingai pabaksnojo man į šoną sakydama, kad vakare tikėsis naujo dienoraščio įrašo, nes puikiai žino, kad manęs šiandien laukia gana aktyvi diena. Tokia ji ir buvo, nusiplūkiau kaip šuva ir grįžus namo norėjosi tik griūti į lovą ir, kaip viena grupės draugė pasakytų, užmigti žiemos miegu. Vis dėlto diena padovanojo tiek gero ir gražaus, kad nepasipasakoti bent jau savo dienoraščiui aš tiesiog negaliu.

Manau, mano profesinės kalbos egzamino laikymas tirtančia širdimi, viliantis, kad per artimiausią valandą visgi išvengsiu širdies smūgio, nėra esminis dienos įvykis. Bent jau tol, kol supratingas grupės draugas (vyras gi, pas juos ten, kiek girdėjau, geriau veikia logikos ir sveiko proto kanalai) beveik atima iš manęs ir užduotis, ir tušinuką, sakydamas, kad jau tikrai gana ir prasideda neįmanomo ilgio pertrauka iki antrosios egzamino dalies žodžiu. Iš gryno dykinėjimo su draugėmis nulinguojame iki artimiausio prekybos centro ir nutarusios, kad su bandelėmis prasidėti neverta, sutariam kinkuoti iki picerijos, kur neva labai skanios ir nebrangios picos. Nebrangios tai tikrai, skanios – galimai, bet kad puikiojoje užkandinėje net kėdžių nebus, tai jau tikrai nesitikėjau. Įėjusios stabtelim, nes staliukų irgi nematyti, jei staliukais nelaikysime tų plačių, neaišku kada valytų palangių. Susilaikiusios nuo nereikalingų komentarų imam rinktis labai įdomių pavadinimų picas ir galiausiai nutariam, ką valgysim. Kai prieinu sumokėti, mane aptarnauja pardavėja pamušta akimi ir neilgai trukus ta pati moteriškė mus jau kviečia pasiimti savo picą. Valgome čia pat, atsisakiusios galimybės tai daryti kur nors lauke, vėjui į visas puses žarstant sniegą. Maniau, kaip, ko gero, vienintelės vietoje valgyti nutarusios lankytojos gausime kokių bonus privilegijų, pavyzdžiui, vienkartinių šaukštelių padažui tepti. Vis dėlto kartelę man teko nuleisti kiek žemiau ir, galiu pasakyti, vienos servetėlės vietoj viso indų servizo visai užteko. Žinoma, pietums įpusėjus man ėmė degti gerklė, matyt, ypatingoji picerija garsėja ne tik geromis kainomis, bet ir simpatija aštriems prieskoniams bei padažams. Tad man belieka mandagiai atsisakyti paskutinių picos gabaliukų viliantis, kad liežuvis nesusiparalyžiuos per egzamino dalį žodžiu…

Laukimas eilėje prie auditorijos varo į neviltį. Mano pilve žarnos ima vartytis visomis įmanomomis kryptimis, tai pirmas egzaminas, prieš kurį šitaip jaudinuosi. Kol gyva nesulindau į žemes, į ranką imu stalo teniso raketę (jei tai tikrai stalo tenisas) ir nors žaidžiau prieš kokį pusmetį ar net metus, mano įgūdžiai nėra visiškai atbukę, nustembu laimėjusi porą partijų. O mūsų grupė laukia toliau. Laukia ir laukia, kiek palaukę dar lukteli, kol galiausiai tamsiai žalias duris praveria pirmoji mūsų grupės draugė. Iki laukiančių grupiokų ji juda kažkaip keistai, net, sakyčiau, be koordinacijos. Jausmas toks, tarsi čia būtų sprendžiamas koks Europos suvienijimo klausimas, visi tyli, kažkas nedrąsiai klusteli kiek? Rankomis mosikuodama apie drėgnokas akis mergina sako, kad devyni ir visas aukštas panyra į gausias ovacijas. Kai galiausiai ateina mano eilė atsakinėti, dėstytoja kreivai šypsodamasi klausia, kokia ten palaikymo komanda už durų, kad penketus sveikina garsiau nei dešimtukus. Palaikom, paguodžiam – prisipažįstam toje auditorijoje jau suledėjusiai dėstytojai ir mano sesija galiausiai baigiasi.

Kas vyksta toliau, žodžiais apibūdinti sunku. Juokauju, kad tą akimirką kelyje nuo universiteto iki kavinukės liejasi visos emocijos. Mūsų grupės sesija baigta ir pulkas merginų snaigėms veliantis į plaukus krykščia, ploja, gal net uždainuoja. Kai pagalvoji, mes tik grupė panelių, einančių gerti arbatos ir pakrizenti iš tik mums žinomų juokelių. Ir vis dėlto tas juokas bent akimirkai užpildo visas mano kertes, net tas, apytuštes. Tik valanda juoko. Juoko su širdžiai mielais žmonėmis, va kur toji esmė!

Kai išsikrizenam iki negalėjimo, papozuojam juostinio fotoaparato objektyvui ir apsikeičiam šiltais apsikabinimais, mudvi su ta miela drauge šiauliete liekame ant ledo. Na, gal nebūtų teisinga sakyti ant ledo, veikiau ant storos sniego paklotės, bet tai ne ką ir keičia. Iki suplanuotos jau antrosios grožio procedūros daugiau nei valanda ir mudvi sumąstome, kad viešasis transportas mus nelabai žavi ir kur kas geriau keletą kilometriukų prasieiti pėsčiomis, žinoma, kai sniego drebia kaip už dvejus metus. Pralendame ir po tiltu, žingsniuodamos dar sučiaumojam po šokoladinį saldainį. Eiti sekasi visai neblogai tol, kol prieinam kelio galą kažkur sankryžos viduryje. Štai taip, tiesiog kelio pabaigą, kai ir tiesiai, ir kairėje, ir dešinėje nėra pėsčiųjų takelio ar perėjos. Tiek jau tos bėdos, sniego tik iki gurnelių ir šiek tiek pasukiojus galvas galima drąsiai pereiti tą važiuojamąją kelio dalį. Kaip ir sakiau, tiek jau tos bėdos. Paėjėjame ne kažin kokio grožio tiltu (tiesą pasakius, net jei labai gražus būtų buvęs, vis tiek nieko nesimatytų per tą snaigių šydą) ir sulaukiame skambučio, kurio metu paaiškėja, kad bičiulės mus pavėžės automobiliu. Nors esame pasivaikščiojimų blogu oru entuziastės, visgi sutinkame būti pavėžintos gana gerai atrodančiu bmw. Toji makiažo guru, apie kurią rašiau anksčiau, pačiu laiku sumano pranešti, kad susitikimas atidedamas ir mes turime dar kone keturiasdešimt minučių laiko. Laiko, kuris ištirpsta Kalvarijų gatvėje, kurią draugė pavadina užsikimšusia arterija. Laimei, laikas tirpsta gana maloniai, kai automobilyje skamba praėjusio amžiaus hitai ir keturios pirmakursės ima laidyti balsus, kartais net pataikydamos į ritmą. Galiausiai automobilio variklį galima išjungti ir kelionės draugės prisipažįsta, kad skaito mano rašinukus. Kad ir jų mamos skaito. O čia jau labai rimtas vertinimo kriterijus. Jaučiuosi pamaloninta ir negalėdama nuslėpti savo švytėjimo, dar palyginta su Vincu Mykolaičiu – Putinu einu į veido šveitimo, brūžinimo ir trynimo brangakmeniais procedūrą. Stebiuosi, kad malonioji konsultantė turi dar vieną tokio paties kirpimo švarką, kokį vilkėjo anądien, tik spalva jau kita. Ir šio švarkelio atlape ji susisegusi visus turimus grožio puoselėjimo ordinus ir kol moteris aiškina apie mūsų laukiančias procedūras, aš svarstau, ar visus tuos ženkliukus ji kasryt persega iš švarko į švarką, ar jų turi tiek daug, kad užtenka kiekvienam drabužiui spintoje. Akivaizdu, to paklausti neišdrįstu net tada, kai darbuotoja gana atkakliai teiraujasi, ar klausimų bus.

Ir štai aš čia, jaukiame butuke barškinu klaviatūrą ant stalo pasistačiusi giros butelaitį. Be jo šalia kompiuterio rikiuojasi ir šokoladinis gaidžiukas, ir indelis medaus, ir net eilėraštukas apie mane. Tai vis nesibaigiančios dovanos, malonios staigmenos ar žodžiais banaliai skambantis ačiū. Žinau, kad šita pastraipa atrodo itin sentimentali, bet pagaliau jaučiuosi taip, tarsi iš tikrųjų gyvenčiau savo jaunystės metus. Mane supa neįtikėtino grožio žmonės ir savo maldoje prieš miegą aš būtinai už juos padėkosiu.

Studentė Neda