Dar išlydėdama mane į namus bičiulė prigrasino, kad negailėčiau naujų dienoraščių įrašų, mat tai – būtini jos dienos elementai. Nenorėdama užsitraukti jos rūstybės, nors ir vėlyvą vakarą, bet visgi sėduosi rašyti, nes šiandien prisijuokiau kaip už pusę amžiaus, tad pasipasakoti tiesiog būtina!

Kaip ir dera poilsiautojui, dieną pradėjau kone per pietus ir pamaniau, kad penktadienis – puiki diena tingiai junginėti televizoriaus kanalus. Šio technikos stebuklo jau buvau pasiilgusi, nes ten, kur gyvenu dabar, sąmoningai tokio įrenginio ir nepasistatėme toje dailioje spintelės nišoje palei kambario sieną. Žodžiu, dabar galvoju, kad tai iš tiesų buvo vienas puikiausių mano neilgo gyvenimo sprendimų. O kaipgi galėčiau manyti kitaip, jei vidury dienos vienas žiūrimiausių kanalų transliuoja neįtikėtinai žavų projektą „Būk mano meile“. Net apanku nuo tos rožinės studijos ir pagarsinusi televizorių girdžiu, kaip būrėja iš savo užrašų ant popieriaus skiaučių išskaito sėkmingus 2012-uosius metus pinigų stokojančiam herojui. Tai štai, 2011-ųjų laida sėkmingai renka savo auditoriją, matyt ir žiūrimumo rekordus muša, į studiją pasikvietusi merginą, ieškančią jau ketvirtos tikros meilės. Tepadeda jai deivė Milda. Vilniuje neturiu televizoriaus, todėl esu ganėtinai atsilikusi ir nuo Lietuvos kriminalinių istorijų, bet nuo pagrindinės – kailinių dramos – atsiriboti negaliu niekaip, net labai to norėdama. Kai pagalvoji, gera grįžti namo: čia visa Lietuva kaip ant delno, o ką aš ten, menininkė, neaišku kokioj galaktikoj gyvenu…

Atostogos yra atostogos lygiai tiek, kiek veiklos jose verda. Per vieną su puse nieko neveikimo dieną savo energijos antplūdžiais jau sugebėjau išvesti tėvus į proto paribius, jau demonstravau ir kaip vandens buteliuką ant stalo mėtau, ir nušviečiau juos savo planuojamų kelionių klausimais, dar prirodžiau gąsdinančių vaizdo įrašų apie šuolius parašiutu, po kurių, esu tikra, tėtis mintyse jau sukioja pirštą prie smilkinio mąstydamas, iš kur tokio pamišimo vaikas atsirado. Taigi, kiek pavegetavusi, buvau pakviesta pafotografuoti renginį buvusioje mokykloje ir dėl to iš tikrųjų išsišiepiau – pramankštinti kojas, nupūsti dulkes nuo fotoaparato ir sutikti senus draugus buvo tobulas penktadienio planas. Vos nukakusi į veiksmo vietą pasveikinau vieną kitą maloniai besišypsantį mokytoją, pastebintį, kad aš dar gyva, sveika, o ir šiaip netikėtai gerai atrodau. Tokie pasikalbėjimai visada malonūs. Galiausiai sutinku savo seniai matytą kolegą ir mudu kylame į veiksmo epicentrą – mums mintinai žinomą aktų salę. Į mus mokiniai žiūri kaip į dar nematytus zoologijos sodo žvėris, pagarbiai aplenkia nesiauru puslankiu ir kiek nutolę tuoj puola šnabždėtis. Tokiomis akimirkomis pasijauti truputį senas ir, kaip sakoma, iškritęs iš konteksto, nors gali ir neturėtum taip jaustis, kai tau – devyniolika metų ir septyniolika dienų. Žodžiu, nenorėdami susirinkti viso galimo dėmesio nutariame lįsti į salės galą ir likti šešėlyje, kiek įmanoma mažiau pastebimi. Drąsiai įsiveržiame pro galines duris ir mus akimoju apakina ryškus prožektorius, jausmas toks, tarsi visas salės apšvietimas ką tik buvo nukreiptas į mus, didžiausias vakaro žvaigždes. Priekinėse eilėse pamatau pažįstamus veidus, apstulbusi pamojuoju ir apkiautusi nuo blyksnio skubu pasitraukti iš salės, kurią mano kolega apleido kiek greičiau nei aš. Glaustydamiesi palei sienas susiorientuojame, kad visa salė paversta milžinišku podiumu ir norint prisėsti mums vis dėlto teks ištverti savo dvi minutes šlovės. Iš anksto nusižiūrėję sėdimas vietas įspūdiname į salę, susirenkame savo porciją gana nesvetingų žvilgsnių ir su palengvėjimu atremiame galvas į sieną: misija įvykdyta.

Po to, kai renginio dalyviai pasidalina šventinį tortą, darbuotis prie kompiuterio sėdu aš ir mano draugai. Keista pagalvojus, kad yra tokių žmonių, kurių gali nematyti pusantro šimto metų ir sutikęs juos vis tiek jausiesi kaip kad jautiesi, kai po namus dvaklinėji su pižama ir močiutės megztomis kojinėmis – patogiai ir jaukiai. Tad sėdžiu aš su Lioleku ir Boleku, kaip juos vadinu, ir negaliu nustoti juoktis. Net nežinau kokiu tikslu, bet mums būtina įsijungti kažin kokį nevykusį vaizdo įrašą, kuriame dainuojama apie supermeną, rašantį žinutes. Nežinau kodėl, bet privaloma yra ir tema apie tai, kodėl viešajame transporte būtina dėvėti pirštines. Šalta ten? Ne, kai pakliūni į spūstį aštuntą valandą ryto, nebūna vėsu. Tiesiog visi įnagiai, autobuse įtaisyti tam, kad galėtum išsilaikyti vairuotojui atliekant įspūdingus viražus, nėra itin… švarūs ir higieniški. Liolekas ar Bolekas (nenutariau, kuris yra kuris) pasakoja legendas apie tai, kad būna ir tokių Karlsonų, kurie tuos vamzdžius ne tik kad purvinom rankom apčiupinėja, iš nosies varvančias išskyras nusivalo, bet dar ir lyžteli niekam nematant. Dėl to mes mūvime pirštines. O šįvakar sėdėdami mokykloje iš visko juokiamės, nes juk taip linksmiau.

Išsikrizename tiek, kad mumyse pabunda ir alkio kirminas, kurį numalšinti ketiname vienoje miestelio picerijų. Niekad nemaniau, kad diskusija apie tai, kur valgyti geriausia, pati aršiausia yra tarp dviejų vyrukų. Jau nuėjus į pipirni piceriją, vienas jų sakys, kad geriau reikėjo eiti į pipirini ir patikėkit, čia nėra spausdinimo klaidos, kaip tik taip ir buvo pasakyta prie vakarienės stalo. O kol iki jo nuėjome, maniau, iškeliausiu iš proto ir dar Lioleką su Boleku prigriebsiu. Tai mes šnekam apie picų diametrus, tai apie kadilaką, kurį nusipirko viena itin ryški valstybės žvaigždė. Tada daug dėmesio skiriame Lietuvos radijui, o iš karto po to pokalbis krypsta prie kadilakų, vienas iš mano palydovų čia pat, gatvėje, demonstruoja, kokio pločio ši mašina. Garbės žodis, kad ir kokią temą pradėtume, vis mes grįžtame prie tų kadilakų, kurie, mūsų nuomone, visiškai netinkami Lietuvos keliams. Kai nusigabename iki pipirini, nors geriau reikėjo eiti į pipirini, kokius du kartus paprašome padavėjo prie stalelio prieiti vėliau, nes būdami labai jau komunikabilūs ir išrankūs ne išsyk išsirenkame vakarienę. Kadangi esu mylinti dukra, tai dar paprašau ir blynelių išsinešti: su varškės padažu, žinoma. SU PADAŽU.

Kol pavalgiusi velkuosi striukę, prie stalo kyla sujudimas ir vienas mano bičiulių maisto dėžutę su blyneliais įgrūda į kuprinę. Po minutėlės tylos jis suburba, kad blyneliai berods…padaže, ar kaip ten? Skubiai ištrauktas lauknešėlis atrodo ne per geriausiai, matome, kuriame kampe sunkiasi varškė. Tiek to, imu dėžutę į rankas, kol kitas kompanionas murma, kad blynus būtina gabenti kuprinėje, kitaip jie atauš, o ir šiaip, juk niekas pašildyto maisto nededa į šaldytuvą. Cha, geras bandymas, bet temperatūra jau kelinta diena nekrenta žemiau nulio. Tad dėžutė lieka mano rankose, kai eidami patamsyje kiek stumdomės bandydami išsikovoti kuo sausesnį plotelį savo kojoms padėti. Esu pripratusi prie Lioleko ir Boleko stumdymosi – jie visada tokie, bet ir gerai, kad nesikeičia, tada juos sutikusi bent jau tikrai žinau, kad čia jie. Ir žinoma, tik jie galėtų bandyti vienas kitą įversti į pusnį, tik Liolekas ar Bolekas (juk sakiau, kad nežinau, kur kuris) galėtų bandyti stvertis man už rankos ir vykstant šiai dramatiškai scenai tik man iš rankų galėtų išlėkti visi tie blyneliai, žinoma, su padažu. Balta dėžutė krinta ant balto kelio ir mes juokiamės vos atgaudami kvapą. Kažkuris pakelia blynus, galiu pasakyti, lauknešėlis atrodo prastokai. Sakau, kad neketinu šito turinio įteikti savo mamai ir bandau maistą įbrukti kam kitam, bet lieku neišgirsta. Juokiamės ir likusį kelią: kas tau suks galvą dėl kokio ten padažo, kai mums taip gera susitikti!

Liolekui ir Bolekui, kurie norėjo, kad apie juos parašyčiau „Neperskaitytuose laiškuose“ pranešu, kad blynai vis dėlto buvo suvartoti dar šiandien, kiek mačiau, dar ir su nediduku šaukšteliu to nelaimingo varškės padažo. Beje, paklausti, ar skanūs buvo, kažkaip neišdrįsau, gal kitą kartą. O man šios dienos linksmybių jau pakaks: ir taip pradėjusi dienoraščio įrašą sausio 20 dieną, baigiu jį 21-ąją ir pati stebiuosi, kad taip ilgai rašau…

Prisijuokusi Neda