Kažkodėl visada maniau, kad spontaniškas gyvenimas – gražus gyvenimas, tad pati savęs labai jau nešokiravusi dar savaitės pradžioje atsidūriau Vilniuje. Tiesiog. Išlydėdamas iš autobusų stoties tėtis dar pavadino mane Rapunzele – ta ilgų plaukų mergaite iš bokšto, kuri išsiruošė ieškoti savo žibintų (na, naujoje pasakos versijoje). Nemanau, kad taip sakydamas jis teikia kokią nors prasmę tokiam pavadinimui, bet gana konkretu mane vadinti mergaite, ieškančia žibintų. Visada, kažkur, kažkaip, kad mama jau sukioja pirštą prie smilkinio lūpomis subumbėdama menininkė

Tą patį vakarą, kai atvykau į sostinę, buvau pakviesta į kino teatrą. Seansas žadėjo būti įdomus, ketinome rinktis kiek įdomesnį, nors šiais laikais ir nebestebinantį, 3D formatą. Tik pastebėjau, kad beveik visus žmones, kurie į kiną išsiruošia su manimi, ištinka šioks toks nepatogumas : niekada nebūna vietų į suplanuotą filmą. Taip nutiko ir šį pirmadienį, kada kino teatrui paskelbus akcijas, salių prieigose kaip silkės stumdėsi šimtai žmonių. Akimoju nusižiūrime kitą kino šedevrą, nes vėpsoti tikrai nėra kada, jei nenorime, kad paskutiniai bilietai būtų nušvilpti iš panosių. Ir kai antras bandymas nusipirkti popieriaus, su kuriuo būsime įleidžiami į salę, pavyksta, stojame į akistatą su tokia menkute problema, kad seansas prasidės tik po gana ilgos valandos. Aš, aišku, pirmiausia spėju paburbėti, kad negaliu pakęsti parduotuvių ir galit tik įsivaizduoti, kaip ironiškai tai skamba stovint „Akropolio“ viduryje (na, toks tik pasakymas, nesu tikra, ar geografiškai tikrai buvau pastato centre). Taigi valandą turiningai praleisti nutariame vienintelėje man labai mieloje parduotuvėje – knygyne. Iš pradžių apeiname populiariausių pirkinių lentynas pasukiodami galvas, kad vaje vaje, kokios kainos, koks turinys ir siužeto linijos nebuvimas! Po to, visai natūralu, užeina noras prisėsti ir netrukus mes įkrentame į foteliukus priešais jaunimo literatūros lentyną. Nepatogu kažkaip tarp skaitančių intelektualų ir akylų darbuotojų sėdėti tuščiomis, tad mano kompanionas pačiumpa pirmą pasitaikiusią knygą, atverčia atsitiktinį puslapį ir ima juokingu akcentu skaityti kažin kokių rusų kilmės herojų istoriją. Uoj, pataikėm kaip tik į tą skyrių, kur mergina su vaikinu perka įklotus, dar pasiaiškindami, kas tai yra. Pirmos pastraipos visiškai užtenka, kad šis romanas keliautų atgal į lentyną. Gana smagiai besišnekučiuodami tarsi susipažįstam iš naujo, nes, pasirodo, mudu abu mėgstame uostyti knygas! Nemanykit, man ir pačiai šis žodžių junginys skamba gana įdomiai, bet kitaip to įvardinti negaliu. Besikalbėdami kartu prisimenam, kokius kvapus esame užuodę, kurie iš jų geriausi. Mums labiausiai patinka uostyti naujas knygas, bet jų visų kvapas skirtingas. Draugas paima šalia jo padėtą rusišką šamanizmo enciklopediją (kažką maždaug taip iš pavadinimo išskaičiau aš, mergina, kuri niekada nesimokė rusų kalbos), atsivertęs knygos vidurį neva nepastebimai įtraukia jos kvapo ir pakiša man sakydamas, kad keistai dvokia. Aš gana nepatikliai žiūriu į rusiškas šamanizmo enciklopedijas, bet pasiryžusi įkvėpti ir tokio aromato konstatuoju, kad tas spausdinimo kvapas tikrai atsiduoda acetonu. Tada mes sėdime veidus atsukę į tą didelę lentyną spėliodami, kurios knygos kvepia, kurios – ne. Išbandome dar kelis skirtingus aromatus, bet pagarbios ponios jau ima į mus dairytis, tad tenka užpakalius perkelti ant kitų minkštasuolių. Kad nebūtų pagundos renkamės tuos, atokiau nuo knygų.

Et, tie žmonės, kurie uosto knygas – su jais visada randu bendrą kalbą!

Iš atostogų bandydama išspausti visa, kas geriausia, šiandien jau su kita kompanija keliauju į boulingą. Paskutinį sykį jame buvau 2014 metų vasarą ir visai nepamenu, kaip man sekėsi, bet žinau, kad kai buvau dar mažesnė, žaidžiant šį žaidimą tėtis pasisiūlė porą metimų padaryti mano vardu, kad pasistūmėčiau į priekį. Man regis, kad tąsyk atsisakiau, bandžiau iš, ko gero, kebliausios visų laikų situacijos šio žaidimo istorijoje, kepurnėtis pati. Visada aš šitaip: geriau nusisukdama sprandą, bet pati. Laimei, tiesiogine prasme sprando nenusisukau nei tąkart, nei šiandien. Galiu pasakyti, pirmi 10-15 bandymų man buvo gana sėkmingi, pasitaikė ir vadinamųjų straikų  kaip tik iki to metimo, kada, pirštams slystelėjus, dešimto numerio kamuolį švystelėjau ne visai reikiama kryptimi. Na, gal čia per subtiliai pasakyta. Šiaip jau tą įrenginį sviedžiau ne į kėglių pusę, o priešinga linkme – tiesiai į už mano nugaros buvusį stalelį. Aišku, mano rankos nepasižymi labai jau rimtais mostais, tad kamuolys ant grindinio dunkstelėjo niekur toli nenuriedėjęs ir baro neišdaužęs. Juokdamasi iki susirietimo pasiėmiau savo sviedinį ir negalėdama sustabdyti krizenimo, žinoma, atkreipiau visų žaidėjų dėmesį. Netgi pagavau vienos merginos žvilgsnį, kuri atrodė nuoširdžiai kikenanti ne iš manęs, o su manimi. Tai štai, po šio mano performanso reikalai rezultatų lentelėje pakrypo į kiek kitą pusę ir jų atkreipti atgal aš nebesugebėjau. Tik galvos dėl to visai nesukau : tai buvo geras mačas, pilnas dešimties balų metimų, na ir kas, kad didžioji jų dalis – ne nuo mano rankos.

Grįždama namo prisėdau ant sūpuoklių kieme. Suptis ėmiau visiškoje prieblandoje, po medine lentele, ant kurios sėdėjau, telkšojo ledo bala, o priešais mane buvo matyti vieno buto langas, iš kurio sklido šviesa, ir pro užuolaida neuždengtą kraštelį aš pastebėjau ant sienos kabantį Mergelės Marijos paveikslėlį. Taip ir supausi keletą minučių, kol pirmyn atgal ėmė vaikščioti tokia moterėlė dideliais goglais ir man jau kilo įtarimas, kad ji ketina priduoti mane STT ar atlikti dar kokį neprognozuojamą manevrą už tuos vėlyvo vakaro pasisūpavimus. Dar keletą kartų linktelėjau į priekį-atgal-į priekį-atgal, tai jaukiai šviesai sklindant pro pirmo aukšto langą…

Žaidėja Neda