Iš tikrųjų pati nesitikėjau, kad šįvakar sėsiu rašyti, turint galvoje tai, kad savo sekmadienį praleidau tingiai raitydamasi pataluose ir švęsdama pačios susikurtą „lovos dieną“. Žinot, labai praktiška – pasirodo, lova tinkama ir pusryčiams per pietus, ir knygoms skaityti, ir filmams žiūrėti, ir visokiems filosofiniams apmąstymams ji ganėtinai patogi. Manau, galėčiau netgi ištisą pastraipą parašyti apie tai, kaip, įsitaisius ant šio patogaus baldo, man yra kilę užtektinai daugiau mažiau įdomių minčių. Vis dėlto tą paragrafą pasiliksiu sau kartu su užslėptu talentu rašyti apie baldus. Gal tiek to, gal kitą kartą.

Vakar turėjau progos pasisvečiuoti namuose, kuriuose visą vaikystę valgiau skaniausius blynus, kur nusiritau nuo laiptų, kur karsčiausi po medžius ir kartą šokdama nuo apatinės obels šakos susiplėšiau šortus. Tai namai, kuriuose, mano manymu, vaidenasi ir, tiesą pasakius, dabar negalėčiau pasakyti, kad taip nebemanau. Tai štai, vakar lankiausi pas močiutę, kuri, kaip visada, laukė su tais garuojančiais blynais ir lėkštėmis, pilnomis saldainių. Vos įėjus pro duris ji prigrasino nelįsti su bučiniais ir apkabinimais, mat kažin koks nemalonus galvos maudimas vis pakutena, kaži, ar nebus nepageidaujamo peršalimo ženklas. Klausomės namų šeimininkės, be didesnių ceremonijų esame raginami sėstis už stalo, tačiau kol visi linguoja po virtuvę, ieškodamiesi įrankių, aš spėju užsirioglinti į antrą aukštą ir, galiu patikinti, laiptų tikrai neįveikiu labai elegantiškai. Kadaise didžiulės atrodžiusios pakopos dabar neįtikėtinai žemai, lipdama abejoju ir prieblandoje labai iš lėto dėlioju kojas. Į kažką visgi atsitrenkiu, matyt, močiutė bus numetusi kokias šlepes. Galiausiai, pasiekiu antrą aukštą, užtikrintai nužingsniuoju prie reikiamos knygų lentynos ir pasiimu tą, kurios verkiant reikėjo. Man nespėjus palikti kambario į jį kone įsiveržia mama, ima knaisiotis po kitas lentynas ir ištraukia dar vieną knygą, atsainia ranka perverčia jos lapus, kol iš puslapių beveik kristi ima spalvotos fotografijos. Man labai knieti žvilgtelėti, bet mama juokdamasi su visu pluoštu nuotraukų jau leidžiasi į pirmą aukštą ir man telieka vytis prašant, kad duotų pažiūrėt. Ji sako, kad man spoksoti pirmai nevalia, nuotraukas peržvelgti turi ji pati. Po kiek laiko, kai jau atsiklausau jos keisto kikenimo, į mano rankas galiausiai pakliūna prieš N metų darytos fotografijos, kuriose dar jauni tėvai, jų juokingos šukuosenos ir gana įdomios tų laikų mados. Na, jei jau atvirai, mamos šukuosena tai dar nieko, bet tėtis – beveik Elvis, beveik Preslis. Krūvoje nuotraukų pasitaiko ir viena, kur pastarąjį puošia ūsai, tik kad nelabai tikri atrodo, it priklijuoti. Man juokingiausia rodosi ta fotografija, kurioje įamžinti tėvai apsikabinę, bet abu laiko po duonos riekę ir tėtis, laimei, be ūsų (nes jie tai tikrai prastai atrodė). Simboliškas tas duonos laikymas, sakyčiau, avangardinis. Ypač žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kada agrarinė kultūra Lietuvai kaip reta aktuali. Žodžiu, tą muiline darytą kadrą susiliejusiais kraštais kišuosi užantin ir žinau, kad dabar tai – mano mėgstamiausia nuotrauka, kuri būtinai ras savo vietą ir jaukiame butuke ten, už poros šimtų kilometrų nuo tėvų.

Ruošiantis į nedidelę kelionę iš senelės namų, ši nebegirdi nė žodžio, nes yra perdėm susirūpinusi, kad nepamirštume išsigabenti viso jos derliaus, nušluotume pietų stalą ir visiškai nusiaubtume rūsio lobynus. Močiutė nežino žodžio nereikia, bet aš ją suprantu – į nedidelį medaus stiklainėlį ji, be abejo, įmaišė ir meilės prieskonių, be kurių namuko kaime aš jau neįsivaizduoju.

 

Lovos dienos sumanytoja Neda