Tokia diena, kai nuo ryto iki vakaro girdėti tik žodis iš š raidės. Šalta. Aš suprantu, neturiu lauko termometro, bet kad lauke žiema tikrai susiorientuočiau ir be primygtinai į akis brukamų socialinių tinklų įrašų, draugų nuotraukų ir įkyrių straipsnių apie stingdantį šaltį. Nagi, aš gimiau žiemą, žinau, ką reiškia sausis.
Septinta metų diena – diena, kurią galima paleisti vėjais. Juk net ponas Dievas šešias dienas triūsė kurdamas pasaulį, o septintą ilsėjosi susikėlęs koją ant kojos ir galvojo, kaip gražiai čia prasisuko. Tad, jei skaičiuotume nuo pirmosios metų dienos, šita privalo būti būtent ta, kurios metu sėdima susikėlus koją ant kojos. Iš esmės, man ji ir buvo kaip tik tokia, nors nuo vakar vakaro planavau kibti į mokslus ir konspektus. Pabrėžiu – planavau. Tad dar ryte supratusi, kad viso semestro medžiagą kaip tikra studentė kartosiuosi tik naktį prieš egzaminą, su 0,01%sąžinės graužaties sutikau su pasiūlymu nueiti į kiną. Aišku, draugė nuo labo ryto sapaliojo apie kažin kokį fantastinį filmą, bet neatsispyrė mano nuostabiems komunikavimo gebėjimams (šiaip jau ne, tiesiog pagailėjo manęs) ir sutiko keliauti pasižiūrėti animacinio filmo. Taigi mes, pirmo kurso studentės, vietoj fantastinio šedevro šiam sesijiniam savaitgaliui išsirinkome istoriją apie šokančias ir dainuojančias kiaules, tarsi šis provaizdis būtų visai įprastas ir nė kiek ne fantastinis.
Vis dėlto geriausia dalis netgi nebuvo filmo pasirinkimas. Tos dešimt minučių salėje belaukiant multiko pradžios buvo tiesiog neprilygstamos : per jas bandėme suskaičiuoti, kiek suaugusių žmonių (be vaikų ant rankų) susiruošė į šį seansą. Tai štai rezultatai : skaičiuoti nebuvo ko. Be tėvelių pavargusiomis minomis, nešančių ištisus padėklus traškių rutuliukų, kelių skonių spragėsių, animacinio filmo veikėjų figūrėlių, kolos stiklinių ir guminukų, toje salėje nebuvo nieko. Na, išskyrus mus su drauge. Ir, žinoma, tų tėvelių vaikus, nepagalvokit, tai nebuvo tik tėvų susirinkimas. Žodžiu, sėdim, laukiam reklamų, nes jau pasidarė neramu, kad dar iki anonsų pradžios neliks mūsų prigriebtų skanėstų. Staiga draugė sako : „tikiuosi, nepradės vaikai per filmą verkt, klykt ir rėkt“. Na jau, sakau, taigi kūdikių čia nėra. Nėra. Nėra tol, kol nepasukau galvos. Va, įsineša vieną, – pastebi draugė ir prasideda mūsų diskusija, ar kūdikiams reikia kino bilietų. Nors kokia ten diskusija, nė viena nežinojom, ar reikia. Štai dabar aš galvoju, kas man su tais kūdikiais : dar šį mėnesį viešajame transporte užsispyrusiai kėliau klausimą, ar naujagimiams reikalingi bilietėliai ir kaip atrodytų situacija, kai didelis kontrolierius supakuoja mažytį kūdikėlį, neša jį į raudoną prasikaltusiųjų autobusiuką ir liepia laukti savo eilės, kol bus užpildytas tas gėdos raštas, skelbiantis apie keleivio nepilietiškumą. Po baudos raštelio užpildymo kontrolierius paprašytų vaiko išeiti, o jis gi kūdikis, kaip jis išeis? Ir guli sau supakuotas. Garbės žodis, neturiu žalio supratimo, kodėl ką tik parašiau apie šitą neįmanomą situaciją. Matyt, man reiktų pailsėti ne tik septintą, bet ir aštuntą, dar ir devintą dieną. Tai jau tikrai…
Dėl šventos ramybės pagarsinu, kad filmo pasižiūrėti vis dėlto atėjo dar keturi jaunuoliai, kiek matėsi, be vaikų. Ir nepaisant to, kad vaikiškame filmuke mums su bičiule trilerio elementų pasirodė netikėtai daug, dainuojančios kiaulės paliko gana neblogą įspūdį. Aišku, kaip pažiūrėsi, jeigu faktą, kad tu dainuoji kokius tris šimtus kartų prasčiau nei kiaulė, galim laikyti neblogu įspūdžiu. Iš karto po seanso prasidėjo dar smagesnė dienos dalis, kurią žmonės vadina apsipirkinėjimu. Mes su bičiule, be abejo, labai vertinam namuose ruoštą maistą, tai galima tik įsivaizduoti, kaip mes rinkomės visą kalną produktų. Na, veikiau rinkausi aš, draugei užteko abejotinos vištienos ir galingo šokolado užtaiso, tačiau man būtinai reikėjo apeiti visus įmanomus prekybos centro skyrius nuo mėsos iki sėklų. Šiandien man neįtikėtinai pasisekė ir draugė pasisiūlė panešti krepšį. Matau, neša taip nelengvai, sakau, duokš šen, palaikysiu. Iš karto įtartina pasirodė, kai ji pasakė, kad neduos, nes jai mat gaila manęs. Hm, gerai, gaila tai gaila. Einam toliau ir staiga mano palydovei kažko įsireikė ir kone pripildytą krepšį ji galiausiai įbruko į manąsias rankas. Ošventakarve, greičiau rinkis tuos sūrelius, prašau, maldauju visų pasaulio jėgų, paimk greičiau šitą naštą man iš rankų! Žodžiu, taip mes apsipirkome.
Ir galiausiai, finalų finalas : visiems, kurie sakėte, kad mano kambario draugė mane maitins, nes aš būsiu pernelyg nesubrendusi valgio gaminimo procesui, skelbiu, kad pagaminau vakarienę, svarbiausia, ne tik sau. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano kulinariniam šedevrui išvysti dienos šviesą nesutrukdė nei tai, kad iš pradžių neturėjau jokio supratimo, kaip įjungti orkaitę, nei tai, kad dešrą pjausčiau kaip visada nelygiai. Tobulėjimui ribų nėra, bet šiandien mes sočios ir patenkintos. Septinta diena baigta, kryžiuoju koją ant kojos.
Kulinarė Neda