Manau, nenustebinsiu konstatuodama faktą, kad sirgti – menkas malonumas. Ypač tuo atveju, jei esi Letukytė ir sergi tik pasitaikius ypatingoms progoms, pavyzdžiui, Knygų mugei ar Laisvos kūrybos vakarui. Arba jei esi Neda ir kai susergi, tai jau taip, kad kurį laiką prisimintum ir tu, ir gydytojai. Kaip ir sakiau – sirgti nėra malonu.

Patį pirmą vakarą, kai į patalus mane paguldė Saudo Arabijos karštis, aš supratau, kad būti suaugėliu (kad ir teoriniu) yra gana varginantis reikalas. Guliu sau lovoje ir pasąmonėje girdžiu malonų balsą, klausiantį : Nedute, gal arbatytės nori? Suskumbu tvirtinti, kad taip, labai noriu ir išsyk išgirstu pratisą Nedutee..? Kąąąą (atsakau taip pat meiliai ir pratisai) ? Tai eik ir pasitaisyk! Ir turi ridentis iš pūkinių patalų. Tada pasidaro truputį liūdna, nes vienintelė sriuba, kurią galiu greitai susiveikti, yra iš plastmasinės pakuotės. Dar dėl to, kad nevilkiu savo sirgimo megztinuko su kiškio snukeliu ant pilvo ir susirietusi į patogią embriono poziciją negaliu apsiglėbti Molo – susitaršiusio pliušinio meškiuko, keistą vardą gavusio dėl tam tikrų man žinomų priežasčių. Naktį niekas nepažadina patikrinti mano sveikimo progreso ar regreso ir ryte prabundu su tuo pačiu bauginančiu karščiu visame kūne. Na ir karštuolė vasario mėnesį.

Labas rytas suraitytas, šiandien prasideda antra ligos istorijos savaitė. Užsibrėžusi labai rimtą tikslą polikliniką pasiekti su pirmais gaidžiais (čia tokia metafora), iš miegų kylu dar prieš šešias ir negaliu nustoti savimi žavėtis. Beje, lygiai taip pat kaip ir svirduliuoti. Miego trūkumo ženklai trykšte trykšta iš mano judesių, veido mimikos ir žvilgsnio, bet tas visai nekliudo 7:06 pėdinti poliklinikos kiemo takeliu, kuriuo, beje, jau bėga pirmieji lankytojai. Bėga – tikslus žodis, nes įjungę trečią pavarą takeliu iš tiesų energingai skuodžia ligoniai. Lygiai tiek energingai, kiek energingai gali bėgti ligoniai (įsiklausykite į žavingą sakinio skambesį). Veikiama masių efekto žingsnį paspartinu ir aš, nes mane jau lenkia sijonėliais pasidabinusios bobulytės. Niekas nenori vėluoti, niekas nenori laukti – tokios tiesos veikia ir už sterilių kabinetų sienų.

Kai daktarė sukiša medinę lopetėlę beveik iki mano gomurio, o aš, būdama išskirtinai jautri tokiems staigiems veiksmams, nepastebimai sužiaukčioju, išgirstu puikų pastebėjimą „tavo gerklė man nelabai patinka“. Visiškai teisingai, aš irgi taip sakyčiau. Manau, yra ne vienas žmogus, kuriam mano gerklė ne itin patinka ir šiaip, ko gero, kai kam būtų ramiau, kad ji dažniau būtų užčiaupta. Bet įdomiausia, kad man mano gerklė visai nieko, tai aš tą gydytojos ne komplimentą praleidau pro ausis. Kaip ir faktą, kad kraują tyrimams man ims iš venos. Va taip, tiesiog. Gėda ir žmogui pasakyti, bet tokia procedūra man išsyk sukelia panikos priepuolį ir prieš akis iškyla vaizdai su kibirėliais, sklidinais kraujo. Ką tik paimto mano kraujo. Procedūriniame kabinete prisėdu ir jaučiu, kad iškeliauju į kitą dimensiją, tad nevaidinu didvyrės ir prisipažįstu, jog bijau. Maloni moteriškaitė iš karto klausia manęs, ar nenualpsiu, bene aš galėčiau numatyti štai tokį organizmo fokusą. Išlemenu, kad anksčiau to dar nėra buvę ir kita darbuotoja puola man pasakoti, kaip tokiomis akimirkomis nukreipia vaikų dėmesį sakydama paukštukas paukštukas ir aš negaliu patikėti, kad paukštuko metodas suveikia čia, įstatymiškai suaugusiam žmogui duodant kraujo. Nė nepajutau adatos dūrio, nors štai kaip galva ėmė suktis į priešingą pusę nei planeta Žemė, išsyk suuodžiau. Maloni teta yra įsitikinusi, kad kvėpavimo pratimai man ne ką tepadeda. Darbuotoja guldo mane ant tokios išmanios lovos ir kviečia kitus pacientus, vis tikrindama, ar aš dar šiame pasaulyje.

Taip, amigos, kaip sprendžiate iš dienoraščio įrašo, aš dar čia. Po kelių itin užimtų valandėlių, praleistų tarp baltais chalatais vilkinčių žmonių, išgirdau porą drąsių frazių apie tai, kad rytojaus tai jau tikrai sulauksiu. Kai pagalvoji, argi ne tiek žmogui reikia? Jei jau atvirai, juk mes gyvename rytojuje – rytoj susitiksim, rytoj padirbėsim, rytoj susitvarkysim, rytoj aplankysim, rytoj tai jau tikrai… Ir laimingi būsim rytoj. Tad kai pagalvoji, kad gydytoja, kurią išsyk pamilau, žada man rytojų, ar gali būti geriau?

Mis „Palikit mano kraują manyje“ Neda