Tikriausiai dar niekada nejaučiau tiek meilės pasauliui, kiek pastarąją savaitę. Galbūt todėl, kad po to, kai lovoje prabudau su didžiule adata ties kojomis, po to, kai man tik sėdus už automobilio vairo neapdairi moteriškė vos neišsiunčia manęs jei ne į kitą pasaulį, tai bent jau į policijos komisariatą, po to, kai milžiniškas varveklis tiltui pasako viso gero ir nukrenta per milimetrą nuo mano galvos, aš nutariu, kad kažkam visgi labai reikia, kad gyvenčiau. Nesu padariusi džiaugsmingesnės išvados.

Porą vakarų su bičiule praleidžiame prie atdaro lango, stebėdamos kylančius ir besileidžiančius lėktuvus.  Akimis sekdama mirkčiojančią švieselę danguje galvoju, kaip gera išvykti ir grįžti, kai yra kur ir pas ką grįžti. Kai yra kažkas, kas pasitinka, vairuoja naktyje, mojuoja, apkabina. Kitaip kokia prasmė būtų išvykti? Kam reikalinga kelionė, jeigu nėra kam apie ją papasakoti? Paskambinu namo, sakau, parvažiuosiu tada ir tada. Laukia. Pfu, iškart ramiau. Na, bet pasitikrinti gi galima.

Kai vieni kitų sulaukėme, prasidėjo Velykos. Susisupusi į šaltą rytą jaučiuosi kaip niekada dėkinga. Į bažnyčią nueiname nešini margučiais, dedame juos į pintinę prie altorėlio tiems, kurie laukia. Kaip paprasta ką nors atiduoti, kai atiduodi į geras rankas. Margutį, eilėraštį, apkabinimą – fantastiškas lengvumas, kai neįmanoma suabejoti, kad priimančios rankos – geros rankos. Pakeliu akis į šviesą, krintančią pro vitražo stiklelį: savyje kaip tyčia stipriai jaučiu augančias gėles ir iš alveolių besistiebiančius daigelius. Jie žino, kad po pergalės prieš mirtį būtinai išsprogsta pumpurai.

Močiutė sako, kad nors ir dideli vaikai, bet ji mano, kad saldumynus dar mėgstame. Kone galvom lubas remiantys anūkai pasičiumpa jos suruoštus lauknešėlius su šokoladais bei meduolinėmis širdelėmis ir šypsenomis patikina, kad tikrai taip. Šokoladiniais kiaušiniais ne mažiau džiaugiasi ir vyresni vaikai – jiems tuoj stuktels po penkiasdešimt. Juk močiutės pasakų namelyje, kuris vėjui pučiant alsuoja it gyvas, nėra ir negali būti nė vieno suaugusio: Kūčių nakty prie tamsaus lango ir Velykų rytą saulės glostomame kambary mes visi niekada nebuvę jauni ir niekada nebūsiantys seni. Fotografijoje mainosi debesys, žolė tai aukštesnė, tai žemesnė, o mes visada tokie patys. Mes visada namie. Man velnioniškai patinka tas pojūtis, kada nėra laiko, nes esam dabar ir nėra nieko svarbiau kaip pasidalinti šventintą margutį ar plotkelę. Kažkur kitoj dimensijoj egzistuojančiuose gyvenimuose svarbu, kad reikia remontuoti automobilius, laikyti egzaminus, persodinti gėles ar pristatyti kokią deklaraciją, bet vienos dienos gyvenime prie šeimos stalo margučio dalybos yra centrinė visa ko ašis. Nuostabu, kai pagalvoji, argi ne? Kartais man atrodo, kad tos vienos dienos istorijos ir yra visa, dėl ko  mes pusketvirto šimto dienų metuose sukamės kažkur kitur. Jeigu esate gyvenimo prasmės ieškotojai, tai kurgi jos dairotės? Jos nėra alaus bokale, jos nerasi bmw salone ir savo pūkinėje kaldroje. Bet dienoje, kur šeimynykščiai vien iš tavo šypsenos supranta, kas yra kas, ir juokdamiesi per visą stalą tiesia mišrainės dubenėlį… joje ir yra visa prasmė. Džiugesy, kad kažkam esi žinomas iš pusės žodžio, džiugesy, kad meduolinė širdelė tau priklauso nepriklausomai nuo kažin kokiame kalendoriuje bėgančių metų. Džiugesy, kad apsikabinti nieko nekainuoja. Džiugesy, kad arbatą ruoši ne tik sau. Žemės rutulys sukasi ir, nors pasaulis galėtų išskraidyti į visas keturias puses, esu tikra, prasmė prie šeimos stalo išlaiko mus čia, ant žolės. O ji vėl žaliuoja, pavasarį skelbdama, sniego paklotėm besidangstydama, drovi ir jauna. Gaila tik, kad mes nebūsim nei jauni, nei seni – mes būsim dabar. Oi, bet jau esam… Kokia laimė!

 

Dėkinga Neda

P.S. Velykinį margutį savo balso pavidalu „Neperskaitytiems laiškams” padovanoti galima štai ČIA . Ačiū!