Gruodis visada buvo tas mėnuo, kuris man kėlė daugiausia stebėjimosi. Dar ir dabar. Šiandien (pala, jau vakar – ir vėl naktinėju iki paryčių) stovėdama kilometrinėse eilėse tam, kad nusipirkčiau jogurto, pagalvojau, koks keistas pasaulis: nubunda vieną rytą ir nusprendžia, kad tuoj Kalėdos. Tada pamažu ima kraustytis iš proto, bet taip gana žavingai, kad atsitraukus iš šono atrodo visai neįtikėtinai.
Kaip paradoksalu, kad visus metus laukiam vieno mėnesio tam, kad būtų pasakyti esminiai žodžiai, kad būtų apkabinti tie, kuriuos kasdien nešiojamės širdyje. Kad nupirktume kokį niekutį už tris eurus tikėdamiesi juo pasakyti kur kas daugiau nei sveikinu.
O su tais niekučiais tai visai juokinga istorija. Staiga, atėjus tam tikrai Kalėdinės panikos stadijai (daugmaž nuo gruodžio penkioliktos) imu skaičiuoti visus, kuriuos žūtbūt noriu pasveikinti. Jūs irgi pradedat skaičiuoti. Rašomės vardų sąrašus, skaičiuojam ne tik juos, bet ir piniginės turinį. Neaišku iš kur atsiranda krūva mylimų ir brangių žmonių, net nustembi, negi tikrai esi taip gausiai gyvenimo apdovanotas. Gerai, žiūrim toliau. Didžioji dalis artimųjų ir draugų kiaurus metus atlieka tavo angelo sargo vaidmenį: klauso kasdienių bubenimų, kaip viskas blogai ir nesiseka, primena, kad pavalgytum ir pamiegotum, kai paakius papuošia maximiniai maišai, kantriai klausosi tavo tų pačių istorijų, kurias moka mintinai, bet žino, kaip jas mėgsti, tad leidžia pasakotis iki valiai, sumeta centų autobuso bilietėliui, kai kažkur nukiši savo piniginę, ir klausia, ar turi termometrą kaskart, kai susloguoji. Pasijunti truputį kietakaktis, truputį nedėkingas, truputį mulkis, imi galvoti, kaip apskirtai įmanoma tave pakęsti ir nutari, kad jau šiemet kaip driokstelsi, kaip nustebinsi visus savo angelus sargus, tai oho. O juk iš tikrųjų vaikštant tarp blizgančių vitrinų apima jausmas, kad čia nėra nieko, kas nebūtų per pigu, per banalu, per daug suvaidinta žmogui, kuriam dovanos dairaisi. Juk jis TOKS, o čia viskas…netikra?
Staiga supranti, kad tave supa tokios asmenybės, kurioms už visą rūpestį ir meilę norėtum padovanoti visiškai viską, nupirkti ne tik tas baisias Kalėdines kojines, kurias gali sau leisti, bet pusę „Akropolio“ ir dar povandeninį laivą, kad nepasirodytų maža. Kaip mano draugė sako, jei piniginė leistų, tu jau šiandien krautumeisi lagaminus ir skristum ilsėtis į kokį kurortą prie vandenyno, kur užsakiau tau triaukštę vilą su penkiais miegamaisiais, bet šiom šventėm užteks ir gražiai supakuoto šokolado. Taigi, kai jau pereini beviltiško norėjimo padovanoti pasaulį stadiją, apžvelgi savo popierius banko sąskaitoje, imi ieškoti mažo ir labiau įperkamo stebuklo. Šita dalis mano mėgstamiausia. Didžiai stebiuosi, kiek laiko mes praleidžiam galvodami vieni apie kitus, staiga imam krėsti visas atminties kertes apie tai, ką mylimas žmogus mėgsta, kokios spalvos pirštines nešioja, kokios lėkštės dar nenusipirko, ką skaito ir kuo gyvena. It spragtelėjus pirštais mums pradeda rūpėti. Ne, iš tiesų juk visada rūpi, bet niekada neprireikia to rūpėjimo išreikšti kone fiziškai, o čia tokia proga!
Šįryt nuoširdžiai juokiausi telefone radusi tėčio žinutę: „Patark kokią dovaną mamai nupirkt. Prašau“. Tas paskutinis prašau skamba it pagalbos šauksmas ir visas gruodis nusidažo labai švelnia Kalėdų šviesa: visi slapta vieni nuo kitų tariasi, šurmuliuoja ir slapukauja, perka dovanas, kaišo jas po lovomis ir į spintas (iš tikrųjų visi jau seniai žino, kur laikai tas dėžutes, bet niekas neišsiduoda, kad negadintų šventinės atmosferos). Vienam mėnesiui net ir pusamžiai vyrai tampa vaikais, laužančiais galvas dėl dovanų popieriaus ar kaspinėlio. Šiandien man kalbant su mama, tėtis į telefono ragelį išdidžiai plyšavo, kad kaip tik pakuoja dovanas man. Prisipažinsiu, didžiai keistas dalykas, nes manieji tėvai paprastai į šventinį šurmulį įpuola Kūčių dienos rytą susigriebę už galvų lakstydami po dar veikiančias krautuves ir panikuodami, kad dar nieko nesusiruošė. Na, šiais metais tėvukai tikrai keistai pavyzdingi, ką ir bepridursi.
Aš ir pati labai aktyviai dirbu Kalėdų Seneliu, elfu, nykštuku, snieguole, Kalėdų bobute ar dar kuo kituo, kaip pavadinsit, taip nepagadinsit. Šitas pastebėjimas irgi žavus: kai iš visų pusių spaudžia darbai, metų pabaiga reikalauja daugybės atsiskaitymų ir užduočių užbaigimo, kada miegi tik tiek, kad išeitų atsikelti, vis tiek BEPROTIŠKAI SVARBU pasirūpinti visais šventiniais reikalais. Reikia ir bėgi, kaip sakoma. Todėl savo stalą jau nukroviau būsimų egzaminų konspektais ir Kalėdiniais atvirukais, kuriuos reikia skubiai išsiųsti. Todėl priiminėju siuntą po siuntos, o mano gaunami elektroniniai laiškai skamba maždaug taip: ačiū, kad perkate pas mus, užsakymas išsiųstas, užsakymas atšauktas, užsakymas priimtas, siuntą galite atsiimti. Ak, dar ir mokesčių inspekcija rašo. Garbės žodis, matyt, tie žmonės nėra girdėję, kas tos Kalėdos. Anądien atstovėjau kilometrines eiles su krūva krepšių ir dėžių, vos neuždusau, kol prasiyriau pro minią žmonių, ir iš visų tų tempiamų kilogramų sau pasigriebiau tik batono – suprask, vakarienei. Ir vis dėlto – išeini į lauką, o ten sninga. Didžiuliais gabalais, tarsi Dievas purentų patalus ir tvarkytų savo menes prieš didžiąją šventę. Užsninga blakstienas, net mirksėti sunku. Einu su visais tais nešuliais ir staiga pasidaro taip gera. Nesuvokiamai gera, galėtum pravirkti nuo to lengvumo, bet mama griežtai draudžia ašaroti lauke, sako, negerai akims, tai kaip alternatyvą renkuosi šypsojimą nuo ausies iki ausies. Žingsniuodama imu lengvai juoktis, tarsi visų metų nuovargį kas ranka būtų nubraukęs. Na ir kas, kad grįžusi ir vėl darbuosiuosi iki vėlyvos nakties, na ir kas, kad ir vėl nesuprantu, kas vagia mano laiką, na ir kas, kad egzaminai draugiškai mojuodami pasitinka šią savaitę, jeigu…jeigu Kalėdos.
Man atrodo, kad tas šventinis laikas toks ypatingas, kad gali sau leisti išdrįsti daryti dalykus, kurių bijojai visus metus, gali paprašyti, ko panorėjęs, gali pasielgti spontaniškai, nes tokiu metu atlaidesni būname tiek patys sau, tiek kitiems. Negalėčiau sakyti, kad gruodį mes labiau mylim, gal tiesiog drąsiau tai parodom. Keista, toks demonstracinis mėnuo: rodyti dėmesį, rodyti meilę…o gal ir savo silpnybę? Pamaniau, kad jeigu pastarąją parodytum pačiam sau, gal lengvesnis ir šviesesnis atsisėstum prie Kūčių stalo.
O ten vyksta stebuklai. Man gana dažnai tenka kalbėtis apie tai, kas yra prasminga, kas vertinga, kam visa tai, tas gyvenimas ir jo pričiūdai. Tikiu, kad susėdusiems prie Kūčių stalo toks klausimas jau nekyla, nes tai ir yra akimirka, įprasminanti būtį, o galbūt apskritai vienintelis tikras ir prasmingas dalykas ant šio svieto. Tai – vienintelis vakaras, pereinantis visas ribas ir kraštus, erdvę bei laiką: po staltiese paklojus šieną visi artimi ir mylimi būna kartu ir labai stipriai jaučia vienas kitą, net jei fiziniai saitai yra sutraukyti pačios mirties. Man atrodo, kad tai – vakaras, kurio metu labai lengva suvokti meilės gebėjimą keliauti visur ir visaip, jos neužbaigtumą, plotį ir gylį. Šiaip ji visada tokia, tik mes, nesusipratėliai, sunkiai ją apčiuopiam.
Ir štai čia aš, antrą valandą nakties palinkusi prie savo raštų, ką tik supakavusi dovaną, išsiuntusi mamai žinutę su širdele, įjungusi šventinių lempučių girliandą. Pagaliau jaučiuosi grįžtanti namo. Šitas posakis man darosi vis platesnis, vis gilesnis, nes dar niekad šitaip nejaučiau namų savyje. Dabar namai nėra tik mano kambarys žaliomis sienomis. Tik… dalis žmonių man jaučiasi kaip namai ir, nešiodamasi juos širdyje, aš visada esu sava. Žinoma, ten nesibaigiančios Kalėdos: šviesu, jauku ir mylima. Aš visada namuose.
Kalėdų šurmuliui pasidavusi Neda