Kai jau reikia keltis į rytinę paskaitą, pavėluotai ateina suvokimas, kad pusę dviejų nakties su drauge žiūrėti juokingus vaizdelius nebuvo toks jau išmintingas sprendimas. Kita vertus, buvo neįtikėtinai smagu kvatotis taip, kad galiausiai su visais patalais išvirtau iš lovos ir sukritusi ant grindų iš pažiūros atrodžiau kaip trūkčiojantis kokonas.

O prasidėjo viskas nuo nekalto pastebėjimo. Pakontempliavusios (labai „prabangus“ žodis, atkreipkite dėmesį) apie savo patirtis, atradimus ir praradimus iškėlėme esminį klausimą: kaip čia yra, kad kai kurie žmonės gyvena ir gyvena, o mūsų gyvenimas primena sriubos valgymą kiniško maisto lazdelėmis? Bet tikrai, taip nuoširdžiai: kartais jautiesi per klaidą patekęs į durnių laivą. Laivas plaukia. Durnių laivo kapitonas rankose sukioja kibirą ir stebisi, kodėl laivas nesuka į dešinę. Durnių laive visi labai reikšmingi, nėra kam ir denio praplauti.  Čia mane išsiūbuoja tiek, kad pasigaunu jūrligę. O paskui imu juoktis iki ašarų, nes ką gi daugiau beveiksi. Valgau savo gyvenimo sriubą lazdelėmis. C‘est la vie, mielieji!

Ir kai vėl atsikeliu (šita naujiena nudžiugina kasryt) į mano mintis pro ištisą jų voratinklį prasibrauna kasdien tą patį murmantis vidinis balsas: „tik nieko nebijok“. Aš nežinau, kada ir iš kur manyje atsirado šitie žodžiai, bet ilgainiui jie tapo manuoju sniego kastuvu, nustumiančiu nereikalingas pusnis. Jos anksčiau ar vėliau ištirps, bet juk susitvarkyti kastuvu greičiau, tiesa…?

Išeinu iš namų su „nieko nebijok“. Ausinukuose uždainuoja „Foje“, sako „o jei pasaulis apsivers?“. Norėčiau garsiai užtraukti „galbūt ne garsas skamba tyloooooj…“, bet mūsų tobuloje visuomenėje taip nepritinka, deja. O tada nutinka nuostabus dalykas: ausyse jau suskamba „The Smiths“, užsigalvojusi apie sriubas ir laivus spoksau pro penktuko langą, kai šalimais esančia eismo juosta atjuda kuklus automobilis. Ant užpakalinės sėdynės sėdi žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyras. Sėdi ir žiūri. Trunka akimirka, kol susiprantu, kad jis jau kurį laiką pagavęs mano žvilgsnį. Tuo metu, kai atsitokėjus į mano akis grįžta gyvybė, jis droviai nusišypso ir išsyk su galvos linktelėjimu mirkteli akį man. Tą pačią sekundę išsišiepiu nuo ausies iki ausies ir, vyrui vos spėjus užčiuopti mano šypsnį, jo automobilis nurūksta tolyn. Stoviu išsiviepusi, o rankos tvirčiau įsikimba geltono autobuso stulpo. Šypsausi dar, dar mirksnį, kol… pravirkstu. Galvoju, „Dieve, kaip…o kaip!” Galvoju, kokia graži būtis, rytas, man nusišypsojęs vyras. Širdį užpildo šiluma, kai suvokiu, kaip gera būti matomai. Statistinis vienetas autobuse aštuntą ryto eilinę darbo dieną. Už dviejų stiklų ir gatvės erzelyno, nepažįstama ir beprotiškai tolima tampu matoma. Ir langai išnyksta, jaučiuosi lyg būčiau ką tik išgėrusi kavos su tuo vyriškiu. Verkiu, nes į mane netikėtai stipriai ateina šios akimirkos trapumo ir jautrumo pojūtis. Detalės. Detalės ir smulkmenos. Štai kas daro durnių laivą pakenčiamu.

Kai ryte į miestą žvelgiu nuo Trijų Kryžių kalno, visas Vilnius primena detalę. Čia, viršukalnėje, net pro šalį prastrikinėjusi varna atrodo didesnė už senamiesčio gatvelėmis zujančius žmones ir jų gyvenimo sriubas. Valgau obuolį, kol iš mobiliojo skamba „aš guliu žolėj, aš guliu žolėj…“. Kokie mes visi svarbūs, ojej. Reikšmingi. Nemokantys pabūti vieni, nes niekad tokie nepasiliekam, visada velkamės su savo didybės manijomis, amžinai alkanu ego. Mūsų durnių laive visi įsigudrinę kalbėti nieką. Kažkokiomis ištaigingomis frazėmis, negirdėtais žodžiais veldami sviestuotą sviestą juo niekaip nesutepam buterbrodo. Sakiniai, kurie nieko nereiškia, jais nepasakomas joks konkretus teiginys, jie imituoja kalbą, užpildo pauzes, tylas, jie demonstruoja tariamą išprusimą. Ne tik sakiniai.

Šiaip jau žmonės yra linkę vadinti mane naivia, sakyti, kad aš matau pasaulį rožinėmis spalvomis, nes, jei sąžiningai, visuomet ieškau to kampelio, kur šviesiau. Na, bent jau stengiuosi ieškoti. Bet vis dėlto kartais net baugu, kaip kritiškai aš žiūriu į mūsų gyvenimo tempą, veiksmus, veiklas. Būna, kai juokaudama draugus vadinu svarbių reikalų ministrais, nes žodis „reikalai“ apskritai yra mistinis. Kas yra reikalas, ką reikšmingo mes veikiam? Neturiu laiko pasikalbėti su mama, nes „reikalai“? Na, žinoma, kai kasdien perki korporaciją po korporacijos, kur čia suspėsi. Dievaži, kartais kasdienybė atrodo tokia fikcija. Regis, kad viskas, kas tikrai svarbu, yra penkioliktoj eilėj, jau po to, kai nusipirksiu gūglo kompaniją. Yra „reikalai“, yra „neturiu laiko“, yra nieko nesakančios frazės, nors kai stovi kryžių papėdėj nuleidęs galvą, tesi detalė.

Kaip bebūtų, sakykit, ką norit, bet gražiausi momentai ištinka, kai durnių laive detalės remiasi į detales. Suprantama, tik dėl rėmimosi jis dar nenuskendęs. Naktį gaunu žinutę: „Agirdi. Kas per prisijunginėjimai? Eik miegot.“ Bet dabar negaliu, nes trūkčiojančio kokono pavidale kikenu išsitiesusi ant žalios kiliminės dangos. Žinau, kad tai – durnystė, kad ryte teks taip anksti keltis. Dar viena durnystė, viena iš daugelio. Kaip ir dera, kai keliauji durnių laive. Nesistebiu, kodėl čia nėra šaukštų sriubai valgyti.

Jūreivė Neda