Aš žinau, kad gyvenime būna dalykų, kurių neįmanoma papasakoti: kaip skauda pirmą sykį parsiplojus ant šaligatvio ir įsigijus tikrą randą; kaip jautiesi, kai sako, kad nupjaus šaką obels, kurioje įsitaisęs įsivaizduodavai laukines keliones po džiunglių pasaulį; kaip kankinančiai sopa suprasti, kad iš artimo žmogaus lieka tik šviesa pro bažnyčios vitražo stiklelį; kaip ir kodėl prakaituoja delnai pirmajame pasimatyme ir kada ištinka suvokimas, kad kai kurios kelionės baigiasi nespėjusios prasidėti. Lygiai taip aš negaliu ir niekada negalėsiu papasakoti, kaip jaučiuosi po susitikimo su vienu iš savo gyvenimo vyrų. Pastarųjų nėra daug, bet šio muzika mane augino. Kas ten žino, jeigu ne nuo vaikystės niūniuotos jo dainos, gal šiandien manasis jautrumo, jėgos, vyriškumo, ir grožio jautimas būtų visiškai kitoks. Galbūt aš nemokėčiau užsimerkti taip, kaip moku skambant jo balsui. Jei ne jis, galimai niekada nebūčiau patikėjusi kažkuo TUO, ką žmonės įprato vadinti meile. Jūs jau supratote, kad Bryan Adams koncertas buvo įstabiausia, ką aš esu patyrusi. Ne mačiusi, o patyrusi.

Tūkstančiams žmonių tai buvo itin profesionaliai ir nuoširdžiai parengtas pasirodymas. Man – gyvenimo įvykis. Aš niekada nepamiršiu, kaip skambant dainai „Here I am“ apglėbiau mamą per pečius ir mudvi ašarojome kiek tinkamos, kol pasaulis aplink mus skendo švieselių labirintuose. Man skaudėjo kiekvienas žodis. Skaudėjo, žinoma, ta stipriąja, šviesiąja prasme: skaudėjo pasakyti „here I am“ (liet. štai čia aš), nes šita frazė nurengia iki nuogumo, pastato į akistatą su savimi, į akistatą prieš mamą – mums patį tikriausią žmogų, kurį kada nors sutiksime – ir pravirkdo tame bendrame silpnume, virstančiame stiprybe, kai jo tiek daug ir tokio drąsaus esama. Nesišluostau ašarų, jos keliauja kaklu žemyn ir man patinka jausti savo buvimą, savo parašą po kiekviena muzikine fraze štai čia, kur svajojau būti nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau į laisvę besiveržiantį Simarono žirgą. Nuo tada, kai supratau, kad laisvė visada skamba, kad ją verta vytis.

Žmonės, kurie sako, kad siela neegzistuoja, nėra jutę tikro skausmo ir tuo labiau malonios tuštumos, kai pastaroji palieka kūną. Kai vėlų vakarą B. Adams uždainavo apie tą žavų devintą debesį („Cloud number nine“), man atrodė, kad bet kurią akimirką galėčiau kristi be sąmonės ar net išleisti paskutinį kvapą. Dainavau ir šokau iš pačių giliausių savo dvasios kerčių, kol ėmė sopėti širdį. Ne metaforiškai, o fiziškai. Jos nebūta pačios stipriausios, vos prieš pusmetį privačiose klinikose medikai tikrino, kiek ji gali. O vakar sopėjo taip, tarsi negali nė kiek, bet jai ir nereikia galėti, nes aš juk padebesiuose. Ir nors gėlė ne vaikiškai, tačiau nepaprastai maloniai. Visai kaip dainoje „Cuts like a knife“.

Maniau, kad per šį koncertą negalvosiu visiškai nieko, kad muzika išplaus mano smegenų užkaborius ir pasinersiu į savotišką meditaciją. Reziumė: mintys galvoje lakstė it pašėlusios, sukosi ratais kvadratais, tačiau mano esybė… ji poilsiavo. Nardė kažkur tarp akordų, kol suvokiau, kad mąstau apie tą „Summer of 69“. Pamaniau, kad kiekvienas iš mūsų turim savo šešiasdešimt devintųjų vasarą. Tik klausimas, ar ta, apie kurią dabar pagalvojote, ir yra ta tikroji. Vasara, kai buvai paimtas už rankos ir žinojai, kad dabar yra tinkamiausias laikas kiekvienam kvėptelėjimui, kai galėjai pasakyti „dabar arba niekada“ ir tikrai jautei šiuos žodžius. Aš turėjau tokių vasarų net ir pavasarį, bet intuicija kužda, kad manoji šešiasdešimt devintųjų vasara dar kartosis, dar pajusiu „dabar arba niekada“ ant lūpų kampučių, kurie išsišieps užvertus galvą jei ne į saulę, tai į rugpjūčio sūpuojamus Grįžulo Ratus.

Pirmą kartą savo vidinės Nedos balsą išgirdau skambant dainai „Everything I do (I do it for you)“. Garbės žodis, balsas atrado mane, atsistojo stiprus ir tiesus, kol…trūko? Jusdama ašarų ir prakaito sūrymo kokteilį dainavau taip, kad užčiuopiau iš gerklės besiveržiančias baimes, juodus varnus, frazes, kurias esu girdėjusi: apie tai, kad čia „nesąmonė“, apie tai, kad aš keista, apie tai, kad neįmanoma būti viename kambaryje su manimi, apie tai, kad visi manimi tik naudojasi, apie tai, kad per drąsiai žmonėms atiduodu savo širdį, apie mano eilėraščius, kurie „padarys man gėdos“, apie tai, kaip verksiu, verksiu, verksiu… Užstaugiau „you can’t tell me it’s not worth tryin’ for“ (liet. negali man sakyti, kad neverta dėl to stengtis) taip, kad springau savo balsu, jausmu, kol viskas trūko, maždaug taip, kaip trūksta giesmė, kai šūvis išgąsdina mažytį paukštelį. Užsikosėjau savo dainavimu, nes balsas pasibaigė vidury eilutės, bet, Dieve, kaip buvo gera. Stovėjau tokia drąsi, turėdama savo silpnybes, turėdama savo baimes ir išleisdama jas palinguoti pagal skambančią roko baladę. Žinau, kad nuo šios akimirkos vienas stipriausių mano gyvenimo mirksnių ir bus tas, kada aš pagaliau sugebėjau pasakyti, kad niekas, o niekas niekas negali man aiškinti, kad neverta dėl ko nors stengtis, kad neverta vytis svajonės, kad nelemta ieškoti savo palaimingos akimirkos, laukti savo momento, galiausiai, savo žmogaus.

Po to, kai iššokau savo pastarųjų dienų nusivylimus, kai gitaromis atliekamos variacijos pakilnojo manąsias kojas taip, kad nė nebejaučiau jas turinti, su mama išlingavom į lauką ir, negalėdamos patikėti akimirkos tikrumu, ėmėm dalintis emocijomis, papasakojau jai apie vieną vienintelę mintį, kurią spėjau sugauti grojant mano brangiajai dainai „Have you ever really loved a woman?“. Sakau, žinai, supratau, kad jeigu jau susieti savo gyvenimą su kokiu žmogumi, tai tik su tuo, kuris galėtų pasirašyti po kiekvienu šitos dainos žodžiu; jei ne, tai išvis nereikia – kam man tos imitacijos, tie spektakliai, tie išgalvoti ryšiai…? Tariu taip dėl to, kad grojant minėtai melodijai, mama, jaučiausi mylima. Užsimerkiau ir lingavau klubais, buvau žavi net prakaituota, net šlapia, net pavargusi, nusiverkusi, nesidažiusi, apsitempusi plėšytus džinsus ir įsispyrusi į sportbačius, iš kurių išlupau vidinį padą, nes, jam esant, trina kojas. Jeigu daugiau niekada gyvenime taip nesijausiu, tai kokia prasmė..? Mama linksi ir sako, kad juk taip ir turi būti. Kad pasaulyje su kažkuo nebūtum vienas. Seniai žinojau, kad vienatvė vienumoje yra jaukesnė nei vienatvė draugijoje. Net jeigu šita mano kelionė būtų sudėtingiausia pasaulyje…negali man sakyti, kad dėl to stengtis neverta, pameni?

Nebesileisiu į kiekvieną detalę, kuri guli man ant širdies. Tiesiog…kai šiandien vienui viena likau traukinių stotyje, klestelėjau ant bardiūrėlio ir sugrioviau visas savo vidinių upių užtvankas. Verkiau taip, tarsi niekada nebūčiau dėl nieko raudojusi. Verkiau, nes labai gera ir lengva. Dėl to, kad vakaras, kurio laukiau metų metus, baigėsi ir aš nebeturiu ko laukti. Verkiau dėl to, kad žmonės nuvilia ir žmonės dovanoja viltį. Tikėjimą tauriausiais dalykais gauni ne iš šventos dvasios – iš žmogaus gauni. Verkiau, nes savo emocijų kriokliuose jaučiau viską, išskyrus baimę. Ji reinkarnavosi į stiprybę verkti atvirai, nes tai – nelengva, tai – susitaikymas su savimi, su skausmais ir liūdesiais. Verkiau, nes jaučiausi laiminga. Juk turėti dėl ko verkti irgi yra laimė. Aš nežinau, kada vėl taip jausiuosi, kada stovėsiu tokia nuoga prieš save, prieš pasaulį, bet vien tai, kad mažytę amžinybę galėjau išgyventi širdies muziką, išgyventi mamos ir dukros saitą, išgyventi save kaip atskirą visatos gabalėlį yra neįkainojama gyvenimo dovana. Po daugelio metų galėsiu pasakoti, kad tada, tą tvankią gegužę, kai man buvo dvidešimt, aš vienui viena važiavau traukiniu Kaunas – Vilnius, mobiliojo ryšys buvo dingęs, prieš mane vėrėsi šimtai žalios spalvos atspalvių, o aš verkiau kaip po perkūnijos verkia birželis, galvoje tarp gražiausių pasaulio dainų žodžių ir skambesio sukosi mintys apie… jos tiesiog sukosi, niūniuodamos priminė, kad jausti yra stebuklas. Toks, kurį reikia išsaugoti ir turėti po dvidešimt metų, kai pasakosiu apie šitą vakarą.

Let the one you hold be the one you need… tarsi niekada nesiliaučiau skambėti.

 

Gyvenimo įvykį patyrusi Neda