Prieš metus vienas išmintingas žmogus man pasakė, kad tikrieji tekstai apie meilę (tuomet diskutavome poezijos tema) yra tie, kuriuose nėra šio žodžio. Įtariu, jog ši citata mane persekios jei ne visą gyvenimą, tai bent jau tol, kol išgirsiu ką nors paveikesnio. Nuolat apie tai mąstau. Žodžius. Kaip diena iš dienos nuveikiame daugiau nei jie kada nors gebės reikšti.

Pabudusi kasryt pagalvoju, kad šiandien yra geriausia mano gyvenimo diena. Kambariokė  gūžčioja pečiais, sako, kaip taip gali būti. Ji netiki net kai kiekvieną dieną atsikėlusi įsijungiu tuo metu galvoje balbatuojančią dainą ir dar šlapiais plaukais, nuo kurių galų ant kaklo leidžiasi išbudinti nespėjęs vanduo, linguoju į taktą, siūbuoju klubais ir skambančios dainos priedainį užtraukiu it mikrofoną prisikišusi plaukų šepetį. Kartą mudvi kalbėjomės apie šituos rytinius mano džiaugsmus ir draugė paklausė, kaip galiu būti tokia energinga kiekvieną rytą, pašėlusiai anksti pakirdusi iš miegų, o ir snaudusi kur kas mažiau nei derėtų. Atrodo, tau taip lengva. Tai štai. Kaskart, kai ateina geriausia mano gyvenimo diena, aš darau viską, kad ji tokia ir būtų. Darau geriau, darau blogiau – darau taip, kaip išeina. O taip, bent porą rytų savaitėje mieliau nekiščiau nosies į lauką, slėpčiausi po visais turimais pledais ir vaidinčiau, kad neegzistuoju, bet tiesa ta, kad jeigu ko ir negali – tai leisti sau šitos nesąmonės (taip, šis žodis bus tinkamiausias). Ir kaipgi jūs tai įsivaizduojate? Štai jūs, neva suaugęs, neva žmogus septintą ryto stovite savo bute galvą įrėmęs į durų staktą ir verkšlenate, kad niekur neisite, nieko nedarysite, nebendrausite, pranyksite, nes nebegalite. Netiesa. Ko jau negalite, tai atlikinėti šitų performansų ir kakta trinti staktas. Jeigu jau atsikėlėte, tai malonėkite, gerbiamasis, atlikti savo mažytę misiją: šitas pasaulis ir taip jau įbruktas į jūsų rankas, sukurtas ir padailintas, atiduotas grožėtis, beliko tik pasiimti. Tai gal kaip nors? Vienas dėstytojas kartą pasakė, jog nereikia manyti, kad tu sukuri pasaulį – ne, tu jį randi.

Kartais tam, kad rastum, pirmiausia reikia leistis į ieškojimus. Įdėti pastangų, kaip kad mėgsta kartoti mokytojai. Apskritai manau, kad kai snaigėms sukantis aplink nosį, o ausyse skambant kažkam labai stipraus, na, kad ir tam senam mėgstamam roko kūriniui, pajauti rankose spaudžiantis visą savo laiką, visą pasaulį, aprėpęs gyvenimo ilgį ir plotį (nes juk su snaigės tūptelėjimu ant tavo plaštakos pasibaigia viena maža josios amžinybė) supranti, kad čia jau ir bus toji. Ta, apie kurią kalba. Ta vadinamoji meilė, nes vos prieš mirksnį gimė pastanga ją pagaliau pamatyti. Dievaži, nuo karališkųjų pingvinų iki tumbulumbu genčių trumpam nuskambėjo palengvėjimo atodūsis, nes kažkas jau teikėsi į ją pažvelgti. Tokią, kuri… ką ji veikia?

Kiekvieną dieną ji atsikelia. Nematoma slankioja po butą tau iš paskos, atremia savo pečius į tą staktą, kurios vos nenuzūlinai ir palinki geros dienos.  Ji vargsta, kai, pribaigtas dienos darbų, savo tuos pačius vargus ir vėl (kaip visas tris šimtus šešiasdešimt keturias dienas iki šiol) pasakojiesi tiems patiems žmonėms, jie vėl drąsina tomis pačiomis frazėmis, dūsauja ne per tankiai ir ne per dažnai, tiksliai taip, kaip esi įpratęs girdėti. Ji nerimauja, kai iš artimo sulauki žinutės, kad kažkas negerai, kad sopa, kad negera, bet… dabar mes nenorim kalbėtis. Ir kadangi ji yra ji, tai pavargėlė laukia, kol norėsim. Ji nemiega, nes kartu su tavo mama budi prie lovos, kai karščiuoji. Kad ir kokį liūdesio debesėlį vaizduotum, tenka pripažinti, kad ji visada kažkur šalia.

Tokia ji man patinka. Tarsi netyčia, tarsi iš niekur. Cha, kaip bet kuris kitas nedidelis stebuklas. Nedidelė? Na taip, ta, kuri nekvepia rožių puokštėm, ta, kuri savaitgaliais nesiilsi prašmatniuose SPA. Jau seniai myliu tą, kuri kartu su mano tėčiu šeštadieniais važiuoja šviežių bandelių, kol mama dar ritinėjasi pataluose. Tos bandelės – jos visad atsiranda „iš niekur“. Seniai myliu tą, kuri būna su manim diena iš dienos: kai stengiuosi ir man pavyksta, kai stengiuosi ir nesvietiškai susimaunu, kai… turiu kam paskambinti ir kam atsiliepti. Labai paprastai, be gėlių. Ką ji veikia? Ji – menininkė. Kuria gražiausią mano gyvenimo dieną.

N.Letukytė