Kažkada rašiau, kad turiu dainų, kurių klausausi absoliučiai slaptai, sąrašėlį. Sunku nusakyti energiją, kuri aštriais impulsais keliauja po visą kūną, kai savo paauglystės kambaryje groju vieninteliu man pavaldžiu pianinu – kompiuterio klaviatūra, fone visu garsu skambant toms dainoms, kuriomis nemėgstu dalintis su kitais. Ne iš piktumo, tik iš naivaus troškimo turėti kažką labai savo, labai nediško, labai man. Kaip tą subtilų momentą, kai tamsų gruodžio…