Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Vakar iš foto ateljė parsinešiau nemenką krūvelę spausdintuvo dažais kvepiančių nuotraukų. Sumaniau vasaros prisiminimais šildytis visą šaltąjį metų sezoną, apie kurį jau trimituoja „Maximos” garsiakalbiai, skelbiantys „Mokyklinių prekių” mugę. Šventąjį Žolinių rytą nuo sienelės nuplėšiau anksčiau dievintos pop grupės plakatus ir jų vietoje įkurdinau savo asmeninę gyvenimo muzikos grupę : mamą, tėtį, draugus ir pažįstamus (kaip juos atskirti?) … Kaip ir dera XXI a. panelei,…