Nuo rudens lig žiemos Vėjas kals langines. Jų nei daug, nei mažai, Kiekvienam po penkias. Išraižytos kreivai Šilo mėtų spalva Ji visai neryški, Kaip dangaus arbata. Rūko pirštai nubėga Sakuotu medžiu, Vyšnios sirpsta ant lango, Lig žiemos bus ilgu. Kloja vėjas voratinkliu Liepos kasas, Kartūs lietūs nubėga, Nuo rudens lig rudens. N.Letukytė

Suklykusios žuvėdros nusineša pakrantės dangų. Gal ne visą, gal kiekviena po lopinėlį. Palieka tik dumblo karčius, apsivijusius sūrius akmenis. Jų kiekviena dar turi po balto smėlio krislelį, Bet tik po vieną, nes kiti – kiti tavo tarpupirščiams. Tarsi rimbais savo klyksmais jos suaižo tylą, Kurioje galėčiau skambėti, tik, deja, nebenoriu. Per daug plyšių paliko balsai, Per platūs tarpai net dumbliniems pirštams, Net visam pakrantės smėliui….

Pabudusi nuo raudoniu išmušto veido Saulėtus savo plaukus nusibrauk. Pajuski pėdas, kabaruojančias ore, Kaip pūką jau svetimame lauke. Pridėki delną prie medinio grindinio, Kurio kūnas kadaise varvėjo sakais, Tik palieski – delnų gijos bematant įkais. Savo pėdom ir kojom, ir delnais, ir plaukais Pabundi tu kasdieną rytojuj, Vis kitokiam – su savo taškais. Ir taškeliais. Taip teška. Rytojai. Teška vanduo. Nusiplauni kas rytą po nuodėmę,…

Tie, kur su vyturiu pakyla, Ir tie, kur meldžiasi stabams, Kurių virtuvėj kepa blynai, Ir tie, kurie šią naktį verks. Visi, kurie gamina šaukštus, Ir tie, kur verda dešreles, Kurių namuose žydi gėlės, Ir tie, kurie kalnuos akis užmerks. Šitie, kur plaukioja kanojom, Visi, kurie ant arklio joja, Ir tie, kurie augina tris šunis, Visi, kurie namo sugrįžt bandys. Tie, kur vadovauja restoranams, Visi, kur…

Kloju lovą – dulkelės pakyla, Pataluose raukšlė įvelta, Dulkių erkės per kūną nubyra, O pagalvėj raukšlė sumesta. Virsta dulkėm pakrikusios mintys, O iš jų mėnuo stato sapnus. Karpo patalas svylančius plaukus, Dulkių erkės šnopuoja sūnus. Susimetusios raukšlės naktiniuos, Glosto dulkėm bespalvė kaldra, Mano akys beviltiškai vienos, Žnaibo kūną mintis pamesta. N.Letukytė

Ar matau, ką matau prieš akis, Ar tai tu vandenim išsilieji? Man dangaus dykuma per plati, Tad į ežerą sutelpa eilės. Tu ten klausi, ką tokio matau, Bet šitos dykumos nejauti. Kad ir ką besakau naktimis, Išsilieji akių vandenims. Ar matai, ką matai prieš save? Ir nejau nebijai išsilieti? Vien tik tam, kad dangaus pradžioje, Taip gerai vandenim dykumėti. N. Letukytė

Ir vakarėja vėl, Štai lyja. Ir vėl drėgni namų stogai. O kaip negailestingai laša laikas, Tarsi tu niekur nebuvai. Ir vakarėja vėl, Štai lyja. O vakaro šviesa gelsva – Tokia silpna, bet reikalinga, Tartum pabėgus šiluma. O vakarėja vėl, O šitaip lyja. Kažkam net skauda nuo sunkių lašų. Kažkas per lietų vaikščiot bijo, Nors iš tiesų baisu žmonių. N.Letukytė

Mažytė mano išdavystė, Labai menka, turbūt šventa, Mažytė mano išdavystė, Kankina šiąnakt ji mane. Susikibę rankom žmonės eina, Mažyte išdavyste, be tavęs, Mažyte mano, mes taip niekad neisim, Nes išdaviau ne kitą, o save. N.Letukytė

Jie sėdi klasėj. Visi kartu, bet atskirai. Už lango, regis, šėlsta vėjas, regis, gainioja lapus. Bet nieko – nieko nesimato, ruduo per šaltas, per gūdus. Jie sėdi klasėj. Visi kartu, bet atskirai. Kažko taip liūdna, spaudžia širdį. Jau nebe tie – jau nebe tie laikai, kai net ir debesys sušildo. Jie sėdi klasėj. Visi kartu, bet atskirai. Ir akys klaidžioja po kabinetą, užkliūna už lentos,…

Prašau, paimk mane už rankos, Ir vėl kaip tąsyk į akis pažvelk. Žiūrėki taip, tarsi tikėtum : Pasaulis šis – tokia graži vieta gyvent. Tu atsisėski man ant kelių, Ir šviesią galvą į mane pakelk. Žiūrėki taip, tarsi pasauly Tu neturėtum ko netekt. Pakviesk mane šiltos arbatos, Aš juk žinau, kaip mėgsti ją. Pasaulis, niekad nenustok tikėti, Kelionei tinkama vieta. N.Letukytė