Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Tai kokia gi tu gali būti, kai apkabinusi draugė, galima sakyti, susmenga tavo glėbyje ir alpdama iš laimės sumekena „pagaliau“. Kokia gali būti, kai per tas dešimt minučių, kol renkiesi knygas bibliotekoje, bičiulė nupina tau gėlių vainiką ir iškilmingai užmauna jį ant tavosios makaulės it kokią karūną, itin šventą ir stebuklingą ženklą, po kuriuo – iškart karalienė, kitaip ir nepasakytum. Kokia gi gali būti, kai…
Močiutė sako, kad jos name yra septyniolika durų. Tai nėra faktas, kurį konstatuotum žmogui, su kuriuo ką tik susipažinai. Greičiausiai nutylėtum ir apie tai, kad esi pratęs vasarą miegoti užsitempęs pūkinę kaldrą, dėl visa ko šalimais pasidėjęs pledą. Lažinuosi, nė į galvą neateitų apie tai pasikalbėti, nors gal ir be reikalo. Kas iš to, kad susipažindami sužinom, iš kokio kaimo kilęs pašnekovas, kas iš to,…
Jelgava vėl organizavo tarptautinį ledo skulptūrų festivalį. Beje, didžiausią Baltijos šalyse. Nors ir varvančia nosimi, tačiau negalėjau praleisti tokio reginio, ypač kai savaitgalis Latvijoje buvo suplanuotas gerokai anksčiau. Nuvykau, pamačiau ir išsigandau : tokio lietuviškos kultūros bardako (svečioje šalyje!) man dar nėra tekę regėti. Prie ledo skulptūrų festivalio vietos įrengta autobusų stovėjimo aikštelė pasitinka akiai mielais užrašais „užsakytas“, o muziejuose rikiuojamos reklaminės skrajutės mažiausiai penkiomis…
Kažkur čia sukasi senas „Biplan‘ų“ diskas Priverti mane kvėpuot giliau, dar ir dar, dar ir dar… Kaip žinia, laižydamas Neries ledus, be baimės, kad pavėluos į paskutinį traukinį, kelionę pradeda pavasaris. Tarsi suvenyrą nusiskina paskutinės šalnos gėlę ir nuo Jiesios iki Šventosios, nuo Lėvens iki Mūšos, kojom žemės neliesdamas, artėja. Girdžiu, kaip iš toli kvėpuoja, garais iš savo burnos liečia mano nuogą kaklo kauliuką, žmonės…
Aš visada maniau, kad dalintis yra labai gerai. Dar geriau, kai dalinamasi ne pyragais ar stikline kolos, bet patirtimi, istorijomis bei žiniomis. Dėl tokio keisto pasaulio suvokimo šiandien skubėjau į gimnaziją, kurią baigiau, tam, kad papasakočiau, koks buvo mano didysis semestras, laimei, jau pasibaigęs. Didysis? Nagi taip : tas, kuriam prasidėjus, pasiėmusi pūkinę kaldrą išsikrausčiau iš tėvų namų. Tas pats semestras, kada man teko susipažinti…
Kai mes išvykome fotografuoti kengūrų, visi sakė, kad esame bepročiai. Mažų mažiausiai. Sausio mėnesį niekas nefotografuoja kengūrų, apskritai, tie šokinėjantys padarai mažai kam terūpi. O mudu nukakome į pasaulio kraštą padaryti porą nespalvotų nuotraukėlių senuoju juostiniu fotoaparatu. Iš karto po to teko grįžti ir nuotraukas išryškinti. Jie sakė, kad esame bepročiai su pora kengūrų nuotraukų. Iš esmės, tokie ir buvome. Niekada šito nesigyniau. Kai mes…
Plyšeliu tarp cementinių plytelių bėgo mažas skruzdėliukas. Buvo jis toks mažas mažulytis, kad dažnai pats savęs nepastebėdavo, o nepastebėjęs baisiausiai išsigąsdavo savo akivaizdaus mažumo. Visgi visi skruzdėliukai (net ir tie, didieji) turėjo daugmaž vienodą būtį : krapštė ir nešiojo šapelius, rausė urvelius, lakstė žolės lapelių karuselėse ir stengėsi išgyventi milžiniškų padarų, pravardžiuojamų žmonėmis, teritorijose. Mažiausias iš mažiausių skruzdėliukų irgi dirbo visa kaip pridera, bet dažnai…
Man dar tik devyniolika ir natūralu, kad gyvenime aš nesu mačiusi daugybės dalykų, pavyzdžiui, Karališkųjų pingvinų. Dar niekada neteko matyti laimingo loterijos bilieto su milijonu, paslėptu už skaičių kombinacijų. Arba Vencavų ežero Lochnesės, kuri, esu tikra, gyvuoja, tik kad ir kiek bežvejočiau, man nepasirodo net jos uodegos žvynelis (kita vertus, gal tai ir menkas nuostolis). Nesu mačiusi savęs iš šono, nors štai mano tėčiui kadaise…
Viename žurnale perskaičiau straipsnį apie ženklus, rodančius, kad šalia tavęs nuolat sukiojasi angelas sargas. Juokinga, pamaniau, tarsi angelai neturėtų ką veikti – tik skraidžioti iš paskos, kai einu pirkti šokoladuko. Vis dėlto, kad ir kokia kritiška šiuo klausimu būčiau, perskaičiau tuos punktus. Vienas jų buvo toks : jeigu aplink save vis pastebite plunksnas, tai reiškia, kad jus lydi angelas sargas. Po galais, plunksnas! Norite pasakyti,…
Klausia : „ Ar tavo širdis ima plakti greičiau, kai esi šalia manęs?“ Nė velnio. Jei jau širdis „trankosi kaip pašėlusi“, tai dunksi ji anaiptol ne susižavėjimo ritmu, o tikrų tikriausia tachikardija. Ir nėra ko džiūgauti paaiškėjus, kad įsivarei širdies ligą. Ir dar, neduokdie, vasarą. Žinot, kaip tos oro permainos slegia „širdininkus“ – ir karštis, ir liūtys išvargina… Šiaip ar taip, tas nuovargis netrukdo žmonėms…