Tai kokia gi tu gali būti, kai apkabinusi draugė, galima sakyti, susmenga tavo glėbyje ir alpdama iš laimės sumekena „pagaliau“. Kokia gali būti, kai per tas dešimt minučių, kol renkiesi knygas bibliotekoje, bičiulė nupina tau gėlių vainiką ir iškilmingai užmauna jį ant tavosios makaulės it kokią karūną, itin šventą ir stebuklingą ženklą, po kuriuo – iškart karalienė, kitaip ir nepasakytum. Kokia gi gali būti, kai grįžti į namus, o ten su tavimi dalinamasi vafliais. Kaip gali būti ne tokia, jei tėtis iš ryto siunčia savo asmenukę ir tu žinai, kad kai vėl pasirodysi, jis jau bus parūpinęs visą kilogramą tavo mėgstamiausio plokštainio. Kokia gali būti, kai tavo svarbiausiam pasirodymui draugai ruošiasi rimčiau nei tu, dėlioja planus ir tvarkaraščius, ruošiasi į plaukus pripinti gėlių ir džiaugsmingai cypauja jau antrą savaitę…? Tai štai, ranką prie širdies pridėjusi sakau, kad dienomis kaip ši imi ir supranti, kad šitokioms aplinkybėms esant negali būti kitoks arba ne toks : apgaubtas šiluma ir nuoširdžiu rūpesčiu nori nenori įsimyli gyvenimą, šoki autobusuose, klausaisi tylaus kaštonų dūsavimo ir negali ilgiau nei dešimt minučių išlaikyti susirūpinusios veido išraiškos. Tą akimirką, kai man ant galvos atgulė vainikėlis iš lauko gėlių, aš žinojau, kad jeigu staiga paskambintų koks nepažįstamasis ir pasiūlytų išgelbėti pasaulį, aš nedvejodama sutikčiau. Arba jeigu manęs būtų paprašę pajudinti kalną, būčiau tai padariusi, nes kol ant mano tamsių plaukų švyti baltų žiedų karūna, nieko nėra neįmanomo. Ir labai paprasta paaiškinti, kodėl. Nedaug pasaulyje žmonių, kurie eilinę dieną pina gėlių vainikus. Lygiai taip pat nedaug ir žmonių, kuriems tą pačią eilinę dieną nei iš šio, nei iš to juos užmaukšlintum. Bet būna, kad tokie keisti žemės gyventojai susitinka ir linksmai juokiasi vidury gatvės, nes galbūt kažkur pasąmonėje glūdi suvokimas, kad būtent tam mes ir gimėme, būtent tam ir esame. Kad juoktumėmės su gėlėmis plaukuose, rankose, kišenėse, mintyse… juoktumėmės ne vieni.

Jeigu ko ir išmokau per savo neilgą gyvenimą, tai auksinės tiesios, kad draugystės būna visų formų, amžių ir dydžių. Kad galima sėdėti šalia ir tylėti. Kad galima vieną kartą per metus parašyti laišką ranka. Kad galima it Pilypui iš kanapių išdygti svarbiausiais kito žmogaus gyvenimo momentais. Kad galima lietui lyjant be skėčių ir pasiteisinimų keliauti per visą miestą tik tam, kad žmogui, kurį vadini draugu, pasakytum, kaip didžiuojiesi. Galima paskambinti ir pasakyti, kad dreba kinkos. Nematyti, nekalbėti, nerašyti ištisus metus ir tvirtai žinoti, kad kažkur ant šito beprotiškai besisukančio Žemės rutulio yra žmogus, kuriam užtektų vieno arbatos puodelio su tavimi, kad širdis apsipiltų neįsivaizduojama šiluma. Galima išplūsti už nuolat daromas klaidas ir slapčia, it angelui sargui, padėti jas taisyti. Bet turbūt tai ir yra esmių esmė.

Mano draugai yra visokių dydžių, formų ir amžių. Jie visi truputį keisti ir dėl jiems vieniems žinomų priežasčių tie žmonės nori su manim kalbėtis. Nori žinoti, kaip atrodau ir džiaugiasi, kai priaugu vieną kitą kilogramą. Kai kurie mano draugai eina klausytis poezijos nepaisant to, kad jos nemėgsta, nes draugai paiso vienintelio faktoriaus – draugystės. Esantys čia ir esantys toli, susitinkami kasdien ar kartą per metus jie visi turi bendrą bruožą – draugai verčia mane jaustis truputį geresne nei esu. Ir kai pagalvoji, na, kokia gi gali būti, kuomet turi šitiek širdžių skirtinguose kūnuose. Žinoma, tik iki ausų įsimylėjusi gyvenimą, su žydinčia karūna ant tamsių plaukų…

N.Letukytė